Nizar Kabani poezija

Nizaras Taufykas Kabani (نزار توفيق قباني‎, Nizār Tawfīq Qabbānī) (1923 m. kovo 21 d. –1998 m. balandžio 30 d.) buvo Sirijos diplomatas, poetas ir leidėjas. Jis yra vienas labiausiai žinomų ir mėgstamų šiuolaikinių arabų poetų. Savo poezijoje jis nagrinėjo meilės, erotizmo, feminizmo, religijos ir politines temas. Tikriausiai nėra kito arabų poeto, pagal kurio poeziją būtų sukurta tiek dainų. Nizaras Kabanis yra vadinamas moterų poetu, jų sielos žinovu. Apie Nizar Kabani daug informacijos galima rasti internete, o aš jums pateikiu jo eilėraštį “Myliu myliu Tave, o visa kita ateis” (أحبك أحبك والبقية تأتي)

حديثُكِ سُجَّادةٌ فارسيَّهْ.. وعيناكِ عُصفورتانِ دمشقيّتانِ.. تطيرانِ بين الجدار وبين الجدارْ.. وقلبي يسافرُ مثل الحمامة فوقَ مياه يديكِ، ويأخُذُ قَيْلُولةً تحت ظلِّ السِّوارْ.. وإنِّي أُحبُّكِ.. لكنْ أخافْ التورُّطَ فيكِ، أخافُ التوحُّدَ فيكِ، أخافُ التقمُّصَ فيكِ، فقد علَّمتْني التجاربُ أن أتجنَّب عشقَ النساءِ، وموجَ البحارْ.. أنا لا أناقش حبَّكِ.. فهو نهاري ولستُ أناقشُ شمسَ النهارْ أنا لا أناقش حبَّكِ.. فهو يقرِّرُ في أيِّ يوم سيأتي.. وفي أيَّ يومٍ سيذهبُ.. وهو يحدّدُ وقتَ الحوارِ، وشكلَ الحوارْ.. *** دعيني أصبُّ لكِ الشايَ، أنتِ خرافيَّةُ الحسن هذا الصباحَ، وصوتُكِ نَقْشٌ جميلٌ على ثوب مراكشيَّهْ وعِقْدُكِ يلعبُ كالطفل تحت المرايا.. ويرتشفُ الماءَ من شفة المزهريَّهْْ دعيني أصبُّ لكِ الشايَ، هل قلتُ إنِّي أُحبُّكِ؟ هل قلتُ إنِّي سعيدٌ لأنكِ جئتِ.. وأنَّ حضورَكِ يُسْعِدُ مثلَ حضور القصيدَهْ ومثلَ حضور المراكبِ، والذكرياتِ البعيدَهْْ.. *** دعيني أُترجمُ بعضَ كلام المقاعدِ وهي تُرحِّبُ فيكِ.. دعيني، أعبِّرُ عمّا يدورُ ببال الفناجينِ، وهي تفكّرُ في شفتيكِ.. وبالِ الملاعقِ، والسُكَّريَّهْ.. دعيني أُضيفُكِ حرفاً جديداً.. على أحرُفِ الأبجديَّهْ.. دعيني أُناقضُ نفسي قليلاً وأجمعُ في الحبّ بين الحضارة والبربريَّهْ.. *** - أأعجبكِ الشايُ؟ - هل ترغبينَ ببعض الحليبِ؟ - وهل تكتفينَ –كما كنتِ دوماً- بقطعةِ سُكَّرْ؟ - وأمّا أنا فأفضّلُ وجهكِ من غير سُكَّرْ.. .................................................. ............. .................................................. ............. .................................................. ............. أُكرّرُ للمرَّة الألفِ أنّي أُحبُّكِ.. كيف تريدينني أن أفسِّرَ ما لا يُفَسَّرْ؟ وكيف تريدينني أن أقيسَ مساحةَ حزني؟ وحزنيَ كالطفل.. يزدادُ في كلِّ يوم جمالاً ويكبرْ.. دعيني أقولُ بكلِّ اللغات التي تعرفينَ والتي لا تعرفينَ.. أُحبُّكِ أنتِ.. دعيني أفتّشُ عن مفرداتٍ.. تكون بحجم حنيني إليكِ.. وعن كلماتٍ.. تغطّي مساحةَ نهديكِ.. بالماء، والعُشْب، والياسمينْ دعيني أفكّرُ عنكِ.. وأشتاقُ عنكِ.. وأبكي، وأضحكُ عنكِ.. وأُلغي المسافةَ بين الخيال وبين اليقينْ.. *** دعيني أنادي عليكِ، بكلِّ حروف النداء.. لعلّي إذا ما تَغَرْغَرْتُ باسْمِكِ، من شفتي تُولدينْ دعيني أؤسّسُ دولةَ عشقٍ.. تكونينَ أنتِ المليكةَ فيها.. وأصبحُ فيها أنا أعظمَ العاشقينْ.. دعيني أقودُ انقلاباً.. يوطّدُ سلطةَ عينيكِ بين الشعوبِ، دعيني.. أغيّرُ بالحبِّ وجهَ الحضارةِ.. أنتِ الحضارةُ.. أنتِ التراث الذي يتشكّلُ في باطن الأرض منذ ألوف السنينْ.. *** أُحبُّكِ.. كيفَ تريديني أن أبرهنَ أنّ حضوركِ في الكون، مثل حضور المياهِ، ومثل حضور الشَجَرْ وأنّكِ زهرةُ دوَّار شمسٍ.. وبستانُ نَخْلٍ.. وأُغنيةٌ أبحرتْ من وَتَرْ.. دعيني أقولُك بالصمتِ.. حين تضيقُ العبارةُ عمّا أُعاني.. وحين يصيرُ الكلامُ مؤامرةً أتورّط فيها. وتغدو القصيدةُ آنيةً من حَجَرْ.. *** دعيني.. أقولُكِ ما بين نفسي وبيني.. وما بينَ أهداب عيني، وعيني.. دعيني.. أقولكِ بالرمزِ، إن كنتِ لا تثقينَ بضوء القمرْ.. دعيني أقولُكِ بالبَرْقِ، أو برَذَاذ المَطَرْ.. دعيني أُقدّمُ للبحر عنوانَ عينيكِ.. إن تقبلي دعوتي للسَفَرْ.. لماذا أُحبُّكِ؟ إنَّ السفينةَ في البحر، لا تتذكَّرُ كيف أحاط بها الماءُ.. لا تتذكَرُ كيف اعتراها الدُوارْ.. لماذا أُحبّكِ؟ إنَّ الرصاصةَ في اللحم لا تتساءلُ من أينَ جاءتْ.. وليست تُقدِّمُ أيَّ اعتذارْ.. *** لماذا أُحبُّكِ.. لا تسأليني.. فليسَ لديَّ الخيارُ.. وليس لديكِ الخيارْ وعيناكِ عُصفوتانِ دمشقيّتانِ

Tavo žodžiai kaip persiškas kilimas.. Tavo akys kaip du Damasko žvirbliai Skrendantys nuo sienos ant sienos.. Mano širdis keliauja kaip balandis virš tavo rankų vandenyno, Ir užmiega apyrankės šešėlyje. Myliu Tave.. Bet bijau įsipainioti Tavyje, Bijau susilieti su Tavim, Bijau atgimti Tavyje, Nes mane išmokė patirtis vengti moterų meilės Ir jūrų bangų.. Nesikalbu su Tavo meile.. o ji yra mano diena, Nesikalbu su dienos saule, Nesikalbu su Tavo meile.. Ji nusprendžia, kada jai ateiti ir kada išeiti, Ji nustato pokalbio laiką ir jo formą. *** Leisk man įpilti Tau arbatos, Geroji šio ryto fėja, Tavo balsas gražus kaip Marakešo rūbų ornamentas, Tavo vėrinys kaip vaikas, kuris žaidžia prieš veidrodžius, Ir geria vandenį iš vazos. Leisk man įpilti arbatos, ar aš Tau sakiau, kad myliu Tave? Ar aš Tau sakiau, kad džiaugiuosi, jog atėjai.. Kad tavo buvimas džiugina kaip poezija, Laivai ir tolimi prisiminimai. *** Leisk man išversti, ką Tau sako kėdės – jos Tave sveikina. Leisk man pasakyti, apie ką galvoja puodeliai – Jie galvoja apie tavo lūpas. Ką galvoja šaukšteliai ir cukrinė.. Leisk man pridėti Tave kaip naują raidę Raidžių abėcėlėje.. Leisk man truputį sau paprieštarauti Ir sujungti meilėje civilizaciją ir barbarybę. *** - Ar Tau patiko arbata? - Ar nori pieno? - Ar Tau kaip visada užtenka vieno gabalėlio cukraus? - O man labiau nei cukrus patinka Tavo veidas. .................................................. ............. .................................................. ............. .................................................. ............. Tūkstantąjį kartą kartoju, kad Tave myliu. Kaip Tu nori, kad paaiškinčiau tai, kas nepaaiškinama? Kaip Tu nori, kad išmatuočiau savo liūdesio dydį. Mano liūdesys kaip vaikas .., kuris kiekvieną dieną gražėja ir auga, Leisk man pasakyti visom kalbom, kurias Tu moki ir kurių nemoki: Myliu Tave. Leisk man paieškoti žodžių, Kurie būtų tokio dydžio, kaip mano noras būti su Tavim, Žodžių, kurie uždengtų tavo krūtinę... Vandeniu, žole ir jazminu. Leisk man galvoti apie Tave, Ilgėtis Tavęs, Verkti ir juoktis už Tave Ir įveikti atstumą tarp vaizduotės ir realybės. *** Leisk man šauktis Tavęs visais garsais Galbūt, jei ištarčiau tavo vardą, gimtum iš mano lūpų. Leisk man įkurti meilės valstybę, Ir būsi Tu jos karalienė, O aš tapsiu jos didžiausiu įsimylėjėliu. Leisk man būti perversmo lyderiu, Perversmo, kuris įtvirtins Tavo akių valdžią tautoms. Leisk man meile pakeisti civilizacijos veidą. Tu esi civilizacija, Tu kultūra, kuri formuojasi žemėje Jau tūkstančiai metų.. *** Myliu Tave.. Kaip Tu nori, kad aš įrodyčiau, jog Tavo buvimas visatoje Kaip buvimas vandens, Kaip buvimas medžių, Kad Tu esi saulėgrąžos gėlė Ir palmės medis, Ir daina, išplaukusi iš arfos stygų. Leisk man pasakyti tyla, Kai man trūksta žodžių apsakyti savo kančią Ir kai žodžiai tampa sąmokslu, kurio dalyvis aš esu, O poema virsta akmeniniu indu. *** Leisk man... Pasakyti, kas yra tarp mano sielos ir manęs Kas yra tarp mano blakstienų ir mano akies, Leisk man.. Pasakyti simboliu, jei netiki mėnulio šviesa Leisk man pasakyti žaibu Ir dulksnos garsu.. Leisk man pasakyti jūrai tavo akių adresą, Jei priimi mano kvietimą į kelionę.. Kodėl Tave myliu? Laivas, plaukdamas jūra, neatsimena, kaip jį apsupo vanduo, Neatsimena, kaip jį ėmė supti. Kodėl Tave myliu? Kūne esančiai kulkai nekyla klausimas, iš kur ji atėjo Ir ji dėl nieko neatsiprašinėja. *** Neklausk manęs, kodėl Tave myliu, Nes aš neturiu pasirinkimo.. ir Tu jo neturi.

Na, o kas nori dar ir vaizdinių priemonių, gali pasižiūrėti Irako dainininko Kazim As-Sahir atliekamą dainą واني احبك (Myliu Tave). Kazim As-Sahir yra tikras lobis arabų besimokančiam studentui. Jis yra žinomas kaip fusha dainuojantis atlikėjas, o tai nėra dažnas reiškinys. Be galo daug jo dainų yra sukurta pagal Nizar Kabani eilėraščius. Šioje dainoje nėra viskas dainuojama žodis žodin (kai kurios vietos praleistos), bet esmė lieka.