Alžyras

Prisipažinsiu, kad Alžyras visada buvo tolima man šalis. Mažai ką apie ją žinojau. Arabų valstybių svorio centras yra kažkur tarp Egipto ir Irako. Kalbant su arabais visada kyla klausimas, ar Ažyras yra apskritai arabų šalis. Formaliai taip, Alžyras yra Arabų lygos narė, oficiali kalba arabų, tačiau vadinti ją arabiška lygiai taip pat, kaip, pvz., Katarą būtų ne visai tikslu. Iš esmės tik politinė valia ir sprendimai priimti po Nepriklausomybės karo sukūrė iš dalies arabišką Alžyrą.

 Alžyro nepriklausomybės karas

Visos mano žinios apie Alžyrą būtų likusios tik teorinės, jei 2012 m.gegužės mėnesį nebūtų atsiradusi galimybė apsilankyti jame kaip Alžyro parlamento žemųjų rūmų - Nacionalinės Liaudies Asamblėjos - rinkimų stebėtojui nuo ES. Rinkimai vyko 2012 m. gegužės 10 d. Turėjau maždaug pusantro mėnesio pasiruošti kelionei. Man pasisekė, nes kaip tik tuo metu buvo minimos 50-osios Eviano susitarimo, kuris užbaigė  Alžyro nepriklausomybės karą, metinės. Prancūzijos žiniasklaidoje šiai datai atminti buvo skirti ištisi ciklai radijo ir televizijos laidų, išleisti specialūs žurnalų numeriai, rodomi dokumentiniai ir meniniai filmai. Apie šią datą užsiminta ir Lietuvoje (žr. Jūratės Važgauskaitės straipsnį Bernardinuose „Kas laimėjo Alžyro karą?“). Tai buvo gera proga šiek tiek labiau pažinti kraštą. Alžyras tai šalis, kurioje istorija yra gyva. Pagrindinis istorinis įvykis, aplink kurį sukasi visas šiandieninis politinis gyvenimas yra Nepriklausomybės karas. Šalį ir šiandien tebevaldo nepriklausomybę iškovojusi partija – FLN (Front de Libération Nationale (fr.) – Nacionalinis išsivadavimo frontas), o dabartinis šalies prezidentas Abdelazizas Būtaflika yra vienas iš senosios gvardijos vadų. 

Nepaisant to, kad nuo paliaubų su Prancūzija jau praėjo penkiasdešimt metų, karo žaizdos dar nėra užgijusios, nes kariaujančios pusės dar nesusitaikė. Nei Prancūzija, nei Alžyras nenori pripažinti savo klaidų. Prancūzijoje oficialiai tik visai neseniai tai, kas vyko, įvardinta tikruoju žodžiu – karas. Iki 1999 m. oficialiai karas vadintas tiesiog Alžyro įvykiais (événements d'Algérie). Kiek žuvo žmonių per šiuos „įvykius“, niekas tiksliai pasakyti negali. Skirtingos pusės pateikia skirtingus skaičius, kurie skiriasi dešimtimis kartų. Nepriklausomybės karas buvo be galo žiaurus. Baisiausia, kad visi kariavo su visais: prancūzai su alžyriečiais, prancūzai su prancūzais ir alžyriečiai su alžyriečiais. Buvo žudomi ištisi kaimai, bombos sproginėjo gatvėse, beje, ne tik Alžyre, bet ir Paryžiuje. Tai buvo karas už išlikimą. Prancūzijai Alžyras buvo jos sudėtinė dalis, o ne šiaip kolonija. Kelios prancūzų kartos buvo gimusios ir užaugusios Alžyre, ir prancūzai tą šalį laikė savo tėvyne. Be to, prancūzai šventai tikėjo savo civilizacijos nešėjos neišsivysčiusioms tautoms vaidmeniu. Deja, per kiek daugiau nei šimtą metų nuo Alžyro ankesijos jie mažai padarė, kad patrauktų vietinius gyventojus į savo pusę: jie nesuteikė jiems pilietinių teisių, negerino jų gyvenimo sąlygų, jiems buvo neprieinamas išsilavinimas. Iš esmės musulmonai buvo pigi darbo jėga, kuria ir naudojosi kolonizatoriai. Tik kai kurie intelektualai, kaip, pavyzdžiui, A. Kamiu naiviai manė, kad įmanoma toliau gyventi kartu. Kaip ir dera tokiems trečio kelio ieškotojams, jų nesuprato nė viena pusė, o teisingiau pasakius, abi pusės juos laikė išdavikais. A. Kamiu Alžyre ir šiandien nėra laikomas nacionaliniu rašytoju. Visai ne dėl to, kad rašė prancūziškai, bet dėl to, kad savo kūriniuose visiškai neužsiminė apie vietinius gyventojus tarsi jų visai nebūtų. Visi jo herojai yra europiečiai, o vietiniai gyventojai sušmėžuoja tik epizodiškai. Akivaizdu, kad abi musulmonų ir europiečių bendruomenės viena nuo kitos buvo izoliuotos ir kiekviena gyveno savo pasaulyje. Mišrios santuokos beveik neegzistavo. Kad koks musulmonas draugautų su europiete mergina, buvo negirdėtas dalykas. Apskritai, priklausymas vienai ar kitai bendruomenei buvo aiškiai apibrėžtas ir asmuo negalėjo būti vienu metu ir musulmonas, ir europietis, t. y. reikėjo rinktis savo tapatybę, o išdavus savo bendruomenę (būtent taip tai buvo suvokiama) grįžimas atgal į ją buvo beveik neįmanomas. 

Taigi, niekas nenorėjo norėti gyventi kartu. Situacija buvo tokia sudėtinga, kad į Eliziejų teko kviestis miško namelyje memuarus rašiusį tautos gelbėtoją Šarlį de Golį. Jis iš pradžių sužadino prancūzų viltis, kad išlaikys Alžyrą Prancūzijos valdžioje, bet vėliau reikalai ėmė krypti Alžyro nepriklausomybės link. 

1962 m. kovo 18 d. sudarius Eviano susitarimą, matydami, kad naujoje musulmonų valstybėje jiems nebebus vietos, iš Alžyro masiškai pasitraukė Alžyro europiečiai (vadinamieji pieds noirs - juodakojai), alžyriečiai kovoję Prancūzijos pusėje (vadinamieji harki) arba dirbę jos struktūrose bei žydai. Iš šalies per gana trumpą laiką pasitraukia beveik milijonas žmonių. Jų baimės nebuvo be pagrindo. Su likusiais Alžyre harki buvo masiškai susidorota. Taip atsitiko iš dalies ir dėl to, kad juos išdavė pati Prancūzija. Ji atsisakė įsileisti į šalį daugiau nei tam tikrą skaičių harki, nors jie jai ištikimai tarnavo, kai kurie kariavo abiejuose pasauliniuose karuose. Šiems žmonėms nėra paminklo niekur, nes Alžyre jie laikomi išdavikais, o Prancūzija jų tiesiog nepripažįsta kaip savo piliečių. 

Dėmesio nusipelno ir žydų likimas. Žydai Alžyre apsigyveno dar antikos laikais, vėliau kolonija stipriai pasipildė: 14-17 a. į Alžyrą atvyksta nuo rekonkistos iš Ispanijos bėgę žydai. Natūralu, kad per tiek laiko žydai susiliejo su vietos gyventojais, kalbėjo jų kalba, žinojo ir laikėsi vietos papročių. Pleištą tarp Alžyro musulmonų ir žydų įvarė Prancūzijos valdžia 1870 m. Crémieux dekretu suteikusi Prancūzijos pilietybę Alžyro žydams, bet ne musulmonams. Prasidėjus Alžyro karui žydai laikėsi laukimo taktikos. Deja, ji nebuvo labai sėkminga. Tame kare reikėjo aiškiai pasirinkti kariaujančią pusę. Tiesa, dalis žydų kariavo FLN pusėje ir žydų bendruomenė turėjo viltį pasilikti nepriklausomame Alžyre, tačiau užteko vieno šūvio, kad beveik visi žydai išvyktų iš Alžyro. Tas šūvis buvo skirtas Konstantinoje gyvenusiam Andalūzijos muzikos kompozitoriui ir ūdo virtuozui žydui Šeich Reymond. Šeichas – tai pagarbos titulas, duotas vietinių musulmonų žydui. Reimond kūrė ir atliko Alžyro muziką, kuri buvo bendra ir musulmonams, ir žydams. Jo moralinis autoritetas abiejose, žydų ir musulmonų bendruomenėse, buvo didžiulis. 1961 m. vasarą nušovus Reimond, žydams pasidarė aišku, kad vietos šioje šalyje jiems nėra.  Iš Alžyro pasitraukė beveik visi žydai – didžioji dalis (apie 150 000) į Prancūziją, kiti - į Izraelį.  

Alžyro arabizacija

Štai toks karo nualintas, nukraujavęs, netekęs europiečių, žydų bendruomenių ir šimtų tūkstančių alžyriečių, Alžyras iškovojo nepriklausomybę. Deja, tai visų problemų neišsprendė, o per tiek laiko atsirado ir naujų. Viena jų yra berberų klausimas, kita – radikalusis islamas, nekalbant apie ekonominio pobūdžio problemas, korupciją ir pan. Galima sakyti, kad šios problemos buvo sukurtos pačioje Nepriklausomybės pradžioje.  

1962 m. Alžyro tapatybę reikėjo sukurti. Prancūzijos kolonizacijos pradžioje 1830 metais vietos gyventojų, galinčių skaityti ir rašyti klasikine arabų kalba, procentas buvo 40-45 proc., apie pusės gyventojų gimtoji kalba buvo berberų kalba, t. y. įvairūs berberų dialektai. 1962 m. klasikine arabų kalba skaityti ir rašyti galėjo ne daugiau kaip 5 proc. gyventojų (300 tūkst. iš 10 milijonų), berberofonai sudarė apie 20 procentų. Per daugiau nei šimtą metų Alžyro miestai pasidarė prancūzakalbiai. Prancūzijos kolonijinė valdžia nepripažino vietos kalbų. 1962-1965 metais vyksta intensyvios diskusijos dėl to, koks turėtų būti Alžyras. Jos nutrūksta 1965 m. nuvertus nuosaikų Ben Belą ir į valdžią atėjus Bū Medjien ir pasirinkus araboislamizmu pagrįstą tapatybės modelį. Oficialia kalba pripažinta klasikinė arabų kalba, o visos kitos kalbos buvo tiesiog ignoruojamos. Bet realybė buvo kur kas sudėtingesnė. Oficialia kalba paskelbta kalba, kurią moka geriausiu atveju tik 5 proc. gyventojų. Prasidėjo greita ir radikali šalies arabizacija, o kartu ir šalies islamizacija. Vaikų mokymas buvo patikėtas mažai kvalifikuotiems Korano mokyklas baigusiems alžyriečiams, kurie mokė daugiausiai Korano skaitymo. Tuo pačiu metu į šalį buvo pakviesti išsilavinę egiptiečiai, kurie į šalį „užvežė“ radikaliojo islamo bacilą, nes didelė jų dalis buvo Musulmonų brolijos nariai. 

 Trikalbiai beraščiai

Kalbinė situacija Alžyre šiandien yra labai įdomi. Per 50 metų šalį iš dalies pavyko arabizuoti. Valstybėje paraleliai egzistuoja kelios kalbos: 1) klasikinė arabų kalba (oficiali valstybinė kalba), 2) Alžyro arabų dialektas, 3) berberų kalba (tiksliau jos įvairūs dialektai) ir 4) prancūzų kalba. Patys alžyriečiai save vadina dvikalbiais arba trikalbiais beraščiais. Tai iš dalies yra tiesa, nes kiekvienos kalbos mokėjimas yra pusinis. Pavyzdžiui, klasikinė arabų kalba nėra dėstomoji kalba aukštosiose mokyklose. Baigę vidurinę mokyklą žmonės daugiau beveik ir nesusiduria su ta kalba, jei nedirba kanceliarinio darbo. Jų arabų kalbos mokėjimo lygis yra gana vidutinis. Be to, čia prisideda ir psichologinis faktorius: didelė dalis alžyriečių nesitapatina su arabais. Alžyro dialektas nėra rašomas, o prancūzų kalba, kaip ten bebūtų, jiems yra užsienio kalba. Čia jau gaunasi atvirkščias variantas: kas neina į universitetą, ją moka blogiau. Berberų kalba, kurią politiškai korektiškai reikėtų vadinti tamazig kalba, yra kai kur mokoma Kabyly regione. Po ilgos ir sunkios berberų kovos už tamazigų kalbos statusą 2002 m. tamazig kalbai suteiktas „nacionalinės kalbos“ statusas. Atitinkamas straipsnis yra įrašytas į Alžyro konstituciją. Bet ką reiškia ta „nacionalinė“ kalba, niekas nežino. Dabartinis Alžyro prezidentas Būtaflika yra išgarsėjęs viena nemokšiška fraze, jog „nėra pasaulyje valstybės, kurioje būtų dvi oficialiosios kalbos“, vadinasi, to nebus ir Alžyre, nors valstybių su daugiau nei viena oficialia kalba yra kelios dešimtys. Tamazig kalba kai kur yra mokoma mokyklose, leidžiami laikraščiai, yra laidos televizijoje, bet jos svoris visuomenėje neatitinka gyventojų skaičiaus.

Visgi alžyriečių padėtis kažkuria prasme yra privilegijuota: jie moka gerai prancūzų ir tai jiems atveria duris į pasaulį, moka klasikinę arabų kalbą ir supranta Mašreko arabų dialektus. Mašreko arabai Maghrebo arabų nesupranta, o Alžyriečiai supranta visus: ir Mašreko ir Maghrebo arabus. Mane labai nustebino jų prancūzų kalbos mokėjimas. Kai kurie alžyriečiai moka prancūzų kalbą beveik kaip gimtąją. Nuo kolonizacijos laikų praėjo 50 metų, bet kolonistų kalba išliko ypatingai gaji. Miestuose prancūziškai kalba beveik visi ir tikrai geriau nei, pavyzdžiui, mes rusiškai net ir pačiais geriausiais tarybiniais laikais. Praėjus dar keliems dešimtmečiams, jei niekas nesikeis, kažin kiek Lietuvoje liks mokančių rusų. Kiek man teko važinėtis po Alžyrą, niekur nemačiau, kad kas žiūrėtų arabų televiziją. Beveik visur buvo žiūrimi arba nacionaliniai arba prancūziški kanalai. Laikraščiai taip leidžiami prancūziški ir kai kurie yra labai skaitomi. Nepamirškim, kad pačių prancūzų šalyje po nepriklausomybės paskelbimo praktiškai neliko. Vadinasi, laikraščius skaito alžyriečiai. Mes kaip rinkimų stebėtojai susitikome su labai daug žmonių ir galiu patvirtinti, kad prancūziškai su jais susikalbėti sekasi geriau nei arabiškai. Sutikome gal tik kelis jaunuolius, kurie nemokėjo prancūziškai. Tai tikrai buvo keista. Bėda ta, kad jei žmogus nemoka prancūzų, jis dažniausiai nemoka ir literatūrinės arabų kalbos. Tai greičiausiai yra kažkokios išsilavinimo spragos. Gal tai buvo kokie žymūs dvejetukininkai? Bet kaip tada jie galėjo pasidaryti partijų atstovais rinkimų komisijose? Kalbėtis literatūrine kalba su alžyriečiais yra ir pavojinga, nes pamatę, kad juos supranti, jie greitai atsipalaiduoja ir nejučia po truputį peršoka prie dialekto. Beje, vienas iš dažniausių rinkimų kampanijos pažeidimas buvo „užsienio kalbų“ naudojimas per rinkiminę agitaciją. Aišku, kokia kalba čia turima omenyje. Paradoksas, kad kalba oficialiai yra neigiama ir formaliai draudžiama, nors visi ją supranta ir naudoja. Alžyriečiai iš visų Maghrebo šalių geriausiai moka prancūzų ir blogiausiai klasikinę arabų kalbą. 

Labai įdomu stebėti, kaip jie kalba tarpusavyje: daug prancūziškų žodžių, net ištisi sakiniai būna prancūziški. Bet tai jau nėra prancūzų kalba, o jų dialektas su prancūzų kalbos inkliuzais. Prisimenate mano pirmame straipsnyje minėtą anekdotąapie obuolį. Jis visiškai realus: alžyriečiams prancūzų kalba yra dialekto dalis. 

Kodėl į Alžyrą neatėjo arabų pavasaris?

Kaip žinoma, į Alžyrą arabų pavasaris neatėjo, neskaitant kelių „šiltesnių dienų“. Patys alžyriečiai sako, kad pas juos pirmuosius atėjo pavasaris dar 1988 m., kai per šalį nusirito protestų banga. Valdžia padarė nemažai nuolaidų, leido steigtis kitoms politinėms partijoms.  Viena iš stipriausių naujai susikūrusių partijų buvo Islamo išvadavimo frontas. Ši partija laimėjo 1991 m. parlamento rinkimų pirmąjį turą, tačiau šalį valdanti FLN, iš esmės kariuomenės partija, su tokia įvykių eiga nelabai norėjo sutikti.  Rinkimai buvo anuliuoti, islamo partijos vadovai suimti. Abu frontai išėjo į frontą, jei taip galima pasakyti. Prasidėjo dešimtmetį trukęs pilietinis karas, per kurį žuvo skirtingais vertinimais nuo 60 tūkst. iki 150 tūkst. žmonių. Tas dešimtmetis Alžyro istorijoje vadinamas juoduoju. Abi konflikto pusės elgėsi beatodairiškai. Vietiniai gyventojai teigia, kad vidurdienį miestų gatvės būdavo tuščios, nes galėdavai tapti arba vienų arba kitų susidorojimo auka. 2005 m. buvo pasiektas susitaikymo susitarimas, už kurį per referendumą balsavo gyventojai. Alžyriečiai sako, kad jiems to karo užteko. Jokių pavasarių jie nebenori ir džiaugiasi taikiu rudeniu. 

Būnant Alžyre teko apsilankyti Tibhirino vienuolyne, kuris yra vienas iš liūdnų ir beprasmiškų pilietinio karo liudininkų. 1996 m. pavasarį islamistai pagrobė septynis šio trapistų vienuolyno vienuolius ir juos vėliau nužudė. Vienuoliai žinojo, kad jiems gresia pavojus, tačiau buvo suaugę su aplinka, jautėsi reikalingi vietiniams žmonėms ir atsisakė išvykti. Įvykiai prieš nužudymą ir vienuolių drama yra atskleista Kanų filmų festivalyje žiuri prizą pelniusiame filme „Des hommes et des dieux“ („Žmonės ir dievai). Šiandien didžiulis vienuolynas, įsikūręs gražioje vietoje miškingame kalno šlaite, stovi tuščias, tik kartais jame apsilanko turistai arba apsistoja koks vienuolis. Apylinkės labai gražios, ramu, o sodelyje ilsisi septynių vienuolių palaikai...