Nizar Kabani poezija

Nizaras Taufykas Kabani (نزار توفيق قباني‎, Nizār Tawfīq Qabbānī) (1923 m. kovo 21 d. –1998 m. balandžio 30 d.) buvo Sirijos diplomatas, poetas ir leidėjas. Jis yra vienas labiausiai žinomų ir mėgstamų šiuolaikinių arabų poetų. Savo poezijoje jis nagrinėjo meilės, erotizmo, feminizmo, religijos ir politines temas. Tikriausiai nėra kito arabų poeto, pagal kurio poeziją būtų sukurta tiek dainų. Nizaras Kabanis yra vadinamas moterų poetu, jų sielos žinovu. Apie Nizar Kabani daug informacijos galima rasti internete, o aš jums pateikiu jo eilėraštį “Myliu myliu Tave, o visa kita ateis” (أحبك أحبك والبقية تأتي)

حديثُكِ سُجَّادةٌ فارسيَّهْ.. وعيناكِ عُصفورتانِ دمشقيّتانِ.. تطيرانِ بين الجدار وبين الجدارْ.. وقلبي يسافرُ مثل الحمامة فوقَ مياه يديكِ، ويأخُذُ قَيْلُولةً تحت ظلِّ السِّوارْ.. وإنِّي أُحبُّكِ.. لكنْ أخافْ التورُّطَ فيكِ، أخافُ التوحُّدَ فيكِ، أخافُ التقمُّصَ فيكِ، فقد علَّمتْني التجاربُ أن أتجنَّب عشقَ النساءِ، وموجَ البحارْ.. أنا لا أناقش حبَّكِ.. فهو نهاري ولستُ أناقشُ شمسَ النهارْ أنا لا أناقش حبَّكِ.. فهو يقرِّرُ في أيِّ يوم سيأتي.. وفي أيَّ يومٍ سيذهبُ.. وهو يحدّدُ وقتَ الحوارِ، وشكلَ الحوارْ.. *** دعيني أصبُّ لكِ الشايَ، أنتِ خرافيَّةُ الحسن هذا الصباحَ، وصوتُكِ نَقْشٌ جميلٌ على ثوب مراكشيَّهْ وعِقْدُكِ يلعبُ كالطفل تحت المرايا.. ويرتشفُ الماءَ من شفة المزهريَّهْْ دعيني أصبُّ لكِ الشايَ، هل قلتُ إنِّي أُحبُّكِ؟ هل قلتُ إنِّي سعيدٌ لأنكِ جئتِ.. وأنَّ حضورَكِ يُسْعِدُ مثلَ حضور القصيدَهْ ومثلَ حضور المراكبِ، والذكرياتِ البعيدَهْْ.. *** دعيني أُترجمُ بعضَ كلام المقاعدِ وهي تُرحِّبُ فيكِ.. دعيني، أعبِّرُ عمّا يدورُ ببال الفناجينِ، وهي تفكّرُ في شفتيكِ.. وبالِ الملاعقِ، والسُكَّريَّهْ.. دعيني أُضيفُكِ حرفاً جديداً.. على أحرُفِ الأبجديَّهْ.. دعيني أُناقضُ نفسي قليلاً وأجمعُ في الحبّ بين الحضارة والبربريَّهْ.. *** - أأعجبكِ الشايُ؟ - هل ترغبينَ ببعض الحليبِ؟ - وهل تكتفينَ –كما كنتِ دوماً- بقطعةِ سُكَّرْ؟ - وأمّا أنا فأفضّلُ وجهكِ من غير سُكَّرْ.. .................................................. ............. .................................................. ............. .................................................. ............. أُكرّرُ للمرَّة الألفِ أنّي أُحبُّكِ.. كيف تريدينني أن أفسِّرَ ما لا يُفَسَّرْ؟ وكيف تريدينني أن أقيسَ مساحةَ حزني؟ وحزنيَ كالطفل.. يزدادُ في كلِّ يوم جمالاً ويكبرْ.. دعيني أقولُ بكلِّ اللغات التي تعرفينَ والتي لا تعرفينَ.. أُحبُّكِ أنتِ.. دعيني أفتّشُ عن مفرداتٍ.. تكون بحجم حنيني إليكِ.. وعن كلماتٍ.. تغطّي مساحةَ نهديكِ.. بالماء، والعُشْب، والياسمينْ دعيني أفكّرُ عنكِ.. وأشتاقُ عنكِ.. وأبكي، وأضحكُ عنكِ.. وأُلغي المسافةَ بين الخيال وبين اليقينْ.. *** دعيني أنادي عليكِ، بكلِّ حروف النداء.. لعلّي إذا ما تَغَرْغَرْتُ باسْمِكِ، من شفتي تُولدينْ دعيني أؤسّسُ دولةَ عشقٍ.. تكونينَ أنتِ المليكةَ فيها.. وأصبحُ فيها أنا أعظمَ العاشقينْ.. دعيني أقودُ انقلاباً.. يوطّدُ سلطةَ عينيكِ بين الشعوبِ، دعيني.. أغيّرُ بالحبِّ وجهَ الحضارةِ.. أنتِ الحضارةُ.. أنتِ التراث الذي يتشكّلُ في باطن الأرض منذ ألوف السنينْ.. *** أُحبُّكِ.. كيفَ تريديني أن أبرهنَ أنّ حضوركِ في الكون، مثل حضور المياهِ، ومثل حضور الشَجَرْ وأنّكِ زهرةُ دوَّار شمسٍ.. وبستانُ نَخْلٍ.. وأُغنيةٌ أبحرتْ من وَتَرْ.. دعيني أقولُك بالصمتِ.. حين تضيقُ العبارةُ عمّا أُعاني.. وحين يصيرُ الكلامُ مؤامرةً أتورّط فيها. وتغدو القصيدةُ آنيةً من حَجَرْ.. *** دعيني.. أقولُكِ ما بين نفسي وبيني.. وما بينَ أهداب عيني، وعيني.. دعيني.. أقولكِ بالرمزِ، إن كنتِ لا تثقينَ بضوء القمرْ.. دعيني أقولُكِ بالبَرْقِ، أو برَذَاذ المَطَرْ.. دعيني أُقدّمُ للبحر عنوانَ عينيكِ.. إن تقبلي دعوتي للسَفَرْ.. لماذا أُحبُّكِ؟ إنَّ السفينةَ في البحر، لا تتذكَّرُ كيف أحاط بها الماءُ.. لا تتذكَرُ كيف اعتراها الدُوارْ.. لماذا أُحبّكِ؟ إنَّ الرصاصةَ في اللحم لا تتساءلُ من أينَ جاءتْ.. وليست تُقدِّمُ أيَّ اعتذارْ.. *** لماذا أُحبُّكِ.. لا تسأليني.. فليسَ لديَّ الخيارُ.. وليس لديكِ الخيارْ وعيناكِ عُصفوتانِ دمشقيّتانِ

Tavo žodžiai kaip persiškas kilimas.. Tavo akys kaip du Damasko žvirbliai Skrendantys nuo sienos ant sienos.. Mano širdis keliauja kaip balandis virš tavo rankų vandenyno, Ir užmiega apyrankės šešėlyje. Myliu Tave.. Bet bijau įsipainioti Tavyje, Bijau susilieti su Tavim, Bijau atgimti Tavyje, Nes mane išmokė patirtis vengti moterų meilės Ir jūrų bangų.. Nesikalbu su Tavo meile.. o ji yra mano diena, Nesikalbu su dienos saule, Nesikalbu su Tavo meile.. Ji nusprendžia, kada jai ateiti ir kada išeiti, Ji nustato pokalbio laiką ir jo formą. *** Leisk man įpilti Tau arbatos, Geroji šio ryto fėja, Tavo balsas gražus kaip Marakešo rūbų ornamentas, Tavo vėrinys kaip vaikas, kuris žaidžia prieš veidrodžius, Ir geria vandenį iš vazos. Leisk man įpilti arbatos, ar aš Tau sakiau, kad myliu Tave? Ar aš Tau sakiau, kad džiaugiuosi, jog atėjai.. Kad tavo buvimas džiugina kaip poezija, Laivai ir tolimi prisiminimai. *** Leisk man išversti, ką Tau sako kėdės – jos Tave sveikina. Leisk man pasakyti, apie ką galvoja puodeliai – Jie galvoja apie tavo lūpas. Ką galvoja šaukšteliai ir cukrinė.. Leisk man pridėti Tave kaip naują raidę Raidžių abėcėlėje.. Leisk man truputį sau paprieštarauti Ir sujungti meilėje civilizaciją ir barbarybę. *** - Ar Tau patiko arbata? - Ar nori pieno? - Ar Tau kaip visada užtenka vieno gabalėlio cukraus? - O man labiau nei cukrus patinka Tavo veidas. .................................................. ............. .................................................. ............. .................................................. ............. Tūkstantąjį kartą kartoju, kad Tave myliu. Kaip Tu nori, kad paaiškinčiau tai, kas nepaaiškinama? Kaip Tu nori, kad išmatuočiau savo liūdesio dydį. Mano liūdesys kaip vaikas .., kuris kiekvieną dieną gražėja ir auga, Leisk man pasakyti visom kalbom, kurias Tu moki ir kurių nemoki: Myliu Tave. Leisk man paieškoti žodžių, Kurie būtų tokio dydžio, kaip mano noras būti su Tavim, Žodžių, kurie uždengtų tavo krūtinę... Vandeniu, žole ir jazminu. Leisk man galvoti apie Tave, Ilgėtis Tavęs, Verkti ir juoktis už Tave Ir įveikti atstumą tarp vaizduotės ir realybės. *** Leisk man šauktis Tavęs visais garsais Galbūt, jei ištarčiau tavo vardą, gimtum iš mano lūpų. Leisk man įkurti meilės valstybę, Ir būsi Tu jos karalienė, O aš tapsiu jos didžiausiu įsimylėjėliu. Leisk man būti perversmo lyderiu, Perversmo, kuris įtvirtins Tavo akių valdžią tautoms. Leisk man meile pakeisti civilizacijos veidą. Tu esi civilizacija, Tu kultūra, kuri formuojasi žemėje Jau tūkstančiai metų.. *** Myliu Tave.. Kaip Tu nori, kad aš įrodyčiau, jog Tavo buvimas visatoje Kaip buvimas vandens, Kaip buvimas medžių, Kad Tu esi saulėgrąžos gėlė Ir palmės medis, Ir daina, išplaukusi iš arfos stygų. Leisk man pasakyti tyla, Kai man trūksta žodžių apsakyti savo kančią Ir kai žodžiai tampa sąmokslu, kurio dalyvis aš esu, O poema virsta akmeniniu indu. *** Leisk man... Pasakyti, kas yra tarp mano sielos ir manęs Kas yra tarp mano blakstienų ir mano akies, Leisk man.. Pasakyti simboliu, jei netiki mėnulio šviesa Leisk man pasakyti žaibu Ir dulksnos garsu.. Leisk man pasakyti jūrai tavo akių adresą, Jei priimi mano kvietimą į kelionę.. Kodėl Tave myliu? Laivas, plaukdamas jūra, neatsimena, kaip jį apsupo vanduo, Neatsimena, kaip jį ėmė supti. Kodėl Tave myliu? Kūne esančiai kulkai nekyla klausimas, iš kur ji atėjo Ir ji dėl nieko neatsiprašinėja. *** Neklausk manęs, kodėl Tave myliu, Nes aš neturiu pasirinkimo.. ir Tu jo neturi.

Na, o kas nori dar ir vaizdinių priemonių, gali pasižiūrėti Irako dainininko Kazim As-Sahir atliekamą dainą واني احبك (Myliu Tave). Kazim As-Sahir yra tikras lobis arabų besimokančiam studentui. Jis yra žinomas kaip fusha dainuojantis atlikėjas, o tai nėra dažnas reiškinys. Be galo daug jo dainų yra sukurta pagal Nizar Kabani eilėraščius. Šioje dainoje nėra viskas dainuojama žodis žodin (kai kurios vietos praleistos), bet esmė lieka.

    

Islamas ir arabų kalba

Be abejo, islamas ir arabų kalba yra neatsiejami dalykai. Bet ar teisingas toks požiūris? Ar negalima arabų kalbos mokytis atsietai nuo islamo ir kai kurių jo tekstų,ypač Korano?

Pirmas musulmono arabo klausimas, ypač tada, kai jis mato, jog kalbi arabiškai, yra "inta muslim?" Ne, sakai, aš ne musulmonas. Visada jautiesi kažkiek kaltas. Kaip jau sakiau kažkuriame iš savo straipsnių, tokių žmonių arabai musulmonai nesupranta. Bet yra magiška formulė: reikia sakyti "aš ieškau tiesos". Tada musulmonai atsipalaiduoja. Vadinasi, su tavim viskas gerai. Jei tiesos ieškai, vadinasi ją surasi. Reikia tik paskaityti Koraną, jį geriau suprasti ir tiesa paaiškės, tada tapsi musulmonu. Žodžiu, pirminė pašnekovo prielaida apie tavo kelią į arabų kalbą yra teisinga. Viskas stoja į savo vietas. 

Religijos klausimas yra labai rimtas. Jei nesi musulmonas, vadinasi, esi krikščionis. Tai nėra taip blogai. Neduok dieve, pasakysi, kad esi netikintis. Toks žmogus musulmonų akyse yra tikras paklydėlis, užuojautos vertas žmogus. Todėl nuvykus į musulmonų kraštus geriau deklaruoti save kaip krikščionį.

Musulmonai, deja, jaučia kažkokį kompleksą prieš krikščionis. Gal tai pavadinkim nuoskauda. Esmė yra ta, kad jie yra labai nusivylę, jog jie pripažįsta mūsų religiją ir mūsų pranašą, o mes jų - ne. Tada statistiniam Europos krikščioniui (kurio tikėjimą sudaro 95 proc. bedievystės ir 5 proc. kad "kažkas yra"), tenka imtis religijų taikintojo vaidmens.

Religijos temos yra iš tikrųjų labai keblios. Musulmonai dažnai klaidingai įsivaizduoja religijos vaidmenį mūsų visuomenėje ir mano, kad pas mus visi yra uolus tikintieji. Natūraliai jie nori diskutuoti religijos temomis, o tai abejingam religijai žmogui yra gana sunki diskusija. Kurioziškiausia situacija būna, kai pats pradedi kritikuoti katalikų bažnyčią, tada jau musulmonai nebesupranta, kas pats esi. 

Svarbus žinoti, kad daugelio arabų šalyse esančių arabų kalbos dėstymo įstaigų didelę studentų dalį gali sudaryti musulmonai iš ne arabų šalių. Gali būti, kad tokiose mokyklose grupinėse paskaitose temos gali būti susijusios su islamu, bet paprastai islamui skirtos paskaitos būna atskiros.

Arabų kalba išlaiko privilegijuotą padėtį islame, nors patys arabai jau seniai nebesudaro musulmonų daugumos. Vyrauja nuomonė, kad Korano išversti neįmanoma, o tik galima išversti jo "literatūrines prasmes". Koranas yra toks gilus, kad verčiant galima tik perduoti "paviršiuje" esančią mintį - arba literatūrinę prasmę, visos kitos prasmės per vertimą negali būti perteiktos. Todėl visi pasaulio musulmonai turi Koraną arabų kalba. Skaityti jį moka net ne visi arabai, nors kai kurias vietas gali deklamuoti mintinai. Ne arabai dažniausiai jį tiesiog deklamuoja, o skaityti nemoka, nors būna atsivertę Koraną ir gali atrodyti, kad jie jį skaito. Meldžiamasi taip pat arabiškai, bet čia nieko keisto, juk dar visai neseniai katalikų bažnyčios liturgijoje buvo naudojama lotynų kalba.

Bet kuriuo atveju arabų kalbos privilegijuota padėtis yra naudinga arabų kalbos besimokančiam žmogui.   

Asmeninis patyrimas ir pamąstymai islamo tema

Man yra ne kartą susidurti su bandymu nukreipti į islamą. Bet pasakykim atvirai: islamo pamatinė idėja yra "la ikrah fi ad-dyn" (religijoje nėra prievartos). Ta idėja yra puikiausiai veikinti. Iš tikrųjų visai gražiai prisimenu  Kuveito IPC (Islamic presentation commity), kurie mus užsieniečius globodavo. Jų tikslas buvo pristatyti islamą, bet niekas niekada nebandė net įkalbinėti tapti musulmonu. Nors tokia slapta viltis buvo, tačiau jiems užteko ir to, kad mes išvažiavę nešauktume, kokie jie visi teroristai. Islamo priėmimas yra asmeninio žmogaus apsisprendimo reikalas. Niekas tikrai nevers priimti islamo. O pokalbiai apie religiją visada vyksta fusha, todėl nereikėtų praleisti progos pasiklausyti gražios išsilavinusių musulmonų kalbos apie Islamą.

Nepaisant to, religinio pobūdžio diskusijose kažkokia įtampa išlieka: negali žinoti, kur ir kaip gali užgauti musulmonų religinius jausmus. Tiesa, protingi viską supranta, nes abejojimas yra bet kokio tikėjimo pagrindas. Prieš ginčijantis reikėtų suvokti vieną svarbų dalyką: bet kokia religija yra grindžiama tikėjimu, o tikėjimo klausimuose jokie argumentai neveikia. Todėl uolus krikščionis su uoliu musulmonu galėtų ginčytis 100 metų, bet vienas kito neįtikintų, nors, pripažinkime, tos religijos yra 90 procentų panašios.

Per religinės pakraipos paskaitas pasijauti keistai dar ir dėl to, kad rimti žmonės rimtu veidu apie įvairius praeities įvykius, apipintus legendomis ir galbūt turinčius kruopelytę tiesos (pvz., tvaną), kalba taip lyg jie būtų atsitikę vakar ir dar net nufilmuoti. Apie rojų ar pragarą kalbama taip tarsi būtų rengiamos ekskursijos su bilietais ten ir atgal. Visiems žinomos istorijos apie tai, kad Korane esą užfiksuoti įvairūs moksliniai atradimai ir net būsimi įvykiai, pradedant Persų imperijos žlugimu ir baigiant rugsėjo 11-ąja, finansų krize, dabartiniais įvykiais Sirijoje, Irake ar Garliavoje ir ką tik nori.  Tokius dalykus kalba ne šiaip kokie mažo išsilavinimo žmonės, o baigę net ne religinės pakraipos, o pasaulietinius universitetus.

Tas nekritiškas jų mąstymas šiek tiek muša iš vėžių. Kadangi jau kuris laikas gilinuosi į Koraną, jaučiu, kad mano mokytojas iš manęs tikisi kažko daugiau nei domėjimosi arabų kalba ir kultūra. Ore tvyro klausimas, ar dar neatsiverčiau į islamą. Tačiau kaip sako žymus lenkų aforizmų kūrėjas Stanislaw Lec, "gal man Dievas lėmė būti ateistu?"

Ir šiandien Lietuvoje pasitaiko atsivertimų į islamą. Į šį reiškinį žiūriu labai ramiai. Šiais "shopping for church" laikais bet koks religijos atradimas ar pakeitimas yra normalus reiškinys. Jis nėra nei kuo nors pavojingas, nei kuo nors ypatingas. Žmonės ieško prasmės. Vieni jį atranda islame, kiti "Tikėjimo žodyje", treti galbūt vegiatarianizme. Visi jie yra vienodai teisūs. Tokiems naujai atradusiems islamą asmenims norėčiau palinkėti kritiško mąstymo ir prisiminti, kad, kaip sakoma islame, religija yra tai, kaip elgiesi su žmonėmis. Dar svarbu žinoti, kad islamas nėra vientisas ir visame kame yra interpretacijų galimybė. Keisčiausia ir blogiausia, kad kai kurie naujieji musulmonai pasirenka radikalųjį islamą, nors jis neatspindi tikrojo islamo.  Islamas nėra vien griežtos fizinės bausmės, moters slėpimas nuo visų pašalinių akių ar keturios žmonos. Žmonės per daugiau nei tūkstantį metų sukaupė  patirtį, situacija pasikeitė ir pačios visuomenės pasidarė visiškai kitos. Deja, reikėtų pripažinti, kad šiuo metu reikia naujų nurodymų iš Dievo, kaip gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, o jų nesant reikėtų palikti vietos platesnei interpretacijai. Situacija, kai yra moterys užmėtomos akmenimis, kai jos negali vairuoti, kai galima vesti nepilnametes, kai vaikus galima teisti už nusikaltimus, kai kertamos rankos ir pan. yra nenormali daugumos pačių musulmonų nuomone. Deja, kai kurie naujieji musulmonai būtent taip radikaliai įsivaizduoja idealią visuomenę. Būtent čia ir reikia sveiko proto mokėti atsirinkti, nes tie, kurie žino, kaip reikia padaryti visus laimingus ir sukurti rojų žemėje, ypač jei jie remiasi neklystančiais šaltiniais, yra be galo pavojingi žmonės visuomenei.            

Tiek apie arabų kalbą ir islamą su įvairiais lyriniais nukrypimais...