Be abejo, islamas ir arabų kalba yra neatsiejami dalykai. Bet ar teisingas toks požiūris? Ar negalima arabų kalbos mokytis atsietai nuo islamo ir kai kurių jo tekstų,ypač Korano?
Pirmas musulmono arabo klausimas, ypač tada, kai jis mato, jog kalbi arabiškai, yra "inta muslim?" Ne, sakai, aš ne musulmonas. Visada jautiesi kažkiek kaltas. Kaip jau sakiau kažkuriame iš savo straipsnių, tokių žmonių arabai musulmonai nesupranta. Bet yra magiška formulė: reikia sakyti "aš ieškau tiesos". Tada musulmonai atsipalaiduoja. Vadinasi, su tavim viskas gerai. Jei tiesos ieškai, vadinasi ją surasi. Reikia tik paskaityti Koraną, jį geriau suprasti ir tiesa paaiškės, tada tapsi musulmonu. Žodžiu, pirminė pašnekovo prielaida apie tavo kelią į arabų kalbą yra teisinga. Viskas stoja į savo vietas.
Religijos klausimas yra labai rimtas. Jei nesi musulmonas, vadinasi, esi krikščionis. Tai nėra taip blogai. Neduok dieve, pasakysi, kad esi netikintis. Toks žmogus musulmonų akyse yra tikras paklydėlis, užuojautos vertas žmogus. Todėl nuvykus į musulmonų kraštus geriau deklaruoti save kaip krikščionį.
Musulmonai, deja, jaučia kažkokį kompleksą prieš krikščionis. Gal tai pavadinkim nuoskauda. Esmė yra ta, kad jie yra labai nusivylę, jog jie pripažįsta mūsų religiją ir mūsų pranašą, o mes jų - ne. Tada statistiniam Europos krikščioniui (kurio tikėjimą sudaro 95 proc. bedievystės ir 5 proc. kad "kažkas yra"), tenka imtis religijų taikintojo vaidmens.
Religijos temos yra iš tikrųjų labai keblios. Musulmonai dažnai klaidingai įsivaizduoja religijos vaidmenį mūsų visuomenėje ir mano, kad pas mus visi yra uolus tikintieji. Natūraliai jie nori diskutuoti religijos temomis, o tai abejingam religijai žmogui yra gana sunki diskusija. Kurioziškiausia situacija būna, kai pats pradedi kritikuoti katalikų bažnyčią, tada jau musulmonai nebesupranta, kas pats esi.
Svarbus žinoti, kad daugelio arabų šalyse esančių arabų kalbos dėstymo įstaigų didelę studentų dalį gali sudaryti musulmonai iš ne arabų šalių. Gali būti, kad tokiose mokyklose grupinėse paskaitose temos gali būti susijusios su islamu, bet paprastai islamui skirtos paskaitos būna atskiros.
Arabų kalba išlaiko privilegijuotą padėtį islame, nors patys arabai jau seniai nebesudaro musulmonų daugumos. Vyrauja nuomonė, kad Korano išversti neįmanoma, o tik galima išversti jo "literatūrines prasmes". Koranas yra toks gilus, kad verčiant galima tik perduoti "paviršiuje" esančią mintį - arba literatūrinę prasmę, visos kitos prasmės per vertimą negali būti perteiktos. Todėl visi pasaulio musulmonai turi Koraną arabų kalba. Skaityti jį moka net ne visi arabai, nors kai kurias vietas gali deklamuoti mintinai. Ne arabai dažniausiai jį tiesiog deklamuoja, o skaityti nemoka, nors būna atsivertę Koraną ir gali atrodyti, kad jie jį skaito. Meldžiamasi taip pat arabiškai, bet čia nieko keisto, juk dar visai neseniai katalikų bažnyčios liturgijoje buvo naudojama lotynų kalba.
Bet kuriuo atveju arabų kalbos privilegijuota padėtis yra naudinga arabų kalbos besimokančiam žmogui.
Asmeninis patyrimas ir pamąstymai islamo tema
Svarbus žinoti, kad daugelio arabų šalyse esančių arabų kalbos dėstymo įstaigų didelę studentų dalį gali sudaryti musulmonai iš ne arabų šalių. Gali būti, kad tokiose mokyklose grupinėse paskaitose temos gali būti susijusios su islamu, bet paprastai islamui skirtos paskaitos būna atskiros.
Arabų kalba išlaiko privilegijuotą padėtį islame, nors patys arabai jau seniai nebesudaro musulmonų daugumos. Vyrauja nuomonė, kad Korano išversti neįmanoma, o tik galima išversti jo "literatūrines prasmes". Koranas yra toks gilus, kad verčiant galima tik perduoti "paviršiuje" esančią mintį - arba literatūrinę prasmę, visos kitos prasmės per vertimą negali būti perteiktos. Todėl visi pasaulio musulmonai turi Koraną arabų kalba. Skaityti jį moka net ne visi arabai, nors kai kurias vietas gali deklamuoti mintinai. Ne arabai dažniausiai jį tiesiog deklamuoja, o skaityti nemoka, nors būna atsivertę Koraną ir gali atrodyti, kad jie jį skaito. Meldžiamasi taip pat arabiškai, bet čia nieko keisto, juk dar visai neseniai katalikų bažnyčios liturgijoje buvo naudojama lotynų kalba.
Bet kuriuo atveju arabų kalbos privilegijuota padėtis yra naudinga arabų kalbos besimokančiam žmogui.
Asmeninis patyrimas ir pamąstymai islamo tema
Man yra ne kartą susidurti su bandymu nukreipti į islamą. Bet pasakykim atvirai: islamo pamatinė idėja yra "la ikrah fi ad-dyn" (religijoje nėra prievartos). Ta idėja yra puikiausiai veikinti. Iš tikrųjų visai gražiai prisimenu Kuveito IPC (Islamic presentation commity), kurie mus užsieniečius globodavo. Jų tikslas buvo pristatyti islamą, bet niekas niekada nebandė net įkalbinėti tapti musulmonu. Nors tokia slapta viltis buvo, tačiau jiems užteko ir to, kad mes išvažiavę nešauktume, kokie jie visi teroristai. Islamo priėmimas yra asmeninio žmogaus apsisprendimo reikalas. Niekas tikrai nevers priimti islamo. O pokalbiai apie religiją visada vyksta fusha, todėl nereikėtų praleisti progos pasiklausyti gražios išsilavinusių musulmonų kalbos apie Islamą.
Nepaisant to, religinio pobūdžio diskusijose kažkokia įtampa išlieka: negali žinoti, kur ir kaip gali užgauti musulmonų religinius jausmus. Tiesa, protingi viską supranta, nes abejojimas yra bet kokio tikėjimo pagrindas. Prieš ginčijantis reikėtų suvokti vieną svarbų dalyką: bet kokia religija yra grindžiama tikėjimu, o tikėjimo klausimuose jokie argumentai neveikia. Todėl uolus krikščionis su uoliu musulmonu galėtų ginčytis 100 metų, bet vienas kito neįtikintų, nors, pripažinkime, tos religijos yra 90 procentų panašios.
Per religinės pakraipos paskaitas pasijauti keistai dar ir dėl to, kad rimti žmonės rimtu veidu apie įvairius praeities įvykius, apipintus legendomis ir galbūt turinčius kruopelytę tiesos (pvz., tvaną), kalba taip lyg jie būtų atsitikę vakar ir dar net nufilmuoti. Apie rojų ar pragarą kalbama taip tarsi būtų rengiamos ekskursijos su bilietais ten ir atgal. Visiems žinomos istorijos apie tai, kad Korane esą užfiksuoti įvairūs moksliniai atradimai ir net būsimi įvykiai, pradedant Persų imperijos žlugimu ir baigiant rugsėjo 11-ąja, finansų krize, dabartiniais įvykiais Sirijoje, Irake ar Garliavoje ir ką tik nori. Tokius dalykus kalba ne šiaip kokie mažo išsilavinimo žmonės, o baigę net ne religinės pakraipos, o pasaulietinius universitetus.
Tas nekritiškas jų mąstymas šiek tiek muša iš vėžių. Kadangi jau kuris laikas gilinuosi į Koraną, jaučiu, kad mano mokytojas iš manęs tikisi kažko daugiau nei domėjimosi arabų kalba ir kultūra. Ore tvyro klausimas, ar dar neatsiverčiau į islamą. Tačiau kaip sako žymus lenkų aforizmų kūrėjas Stanislaw Lec, "gal man Dievas lėmė būti ateistu?"
Ir šiandien Lietuvoje pasitaiko atsivertimų į islamą. Į šį reiškinį žiūriu labai ramiai. Šiais "shopping for church" laikais bet koks religijos atradimas ar pakeitimas yra normalus reiškinys. Jis nėra nei kuo nors pavojingas, nei kuo nors ypatingas. Žmonės ieško prasmės. Vieni jį atranda islame, kiti "Tikėjimo žodyje", treti galbūt vegiatarianizme. Visi jie yra vienodai teisūs. Tokiems naujai atradusiems islamą asmenims norėčiau palinkėti kritiško mąstymo ir prisiminti, kad, kaip sakoma islame, religija yra tai, kaip elgiesi su žmonėmis. Dar svarbu žinoti, kad islamas nėra vientisas ir visame kame yra interpretacijų galimybė. Keisčiausia ir blogiausia, kad kai kurie naujieji musulmonai pasirenka radikalųjį islamą, nors jis neatspindi tikrojo islamo. Islamas nėra vien griežtos fizinės bausmės, moters slėpimas nuo visų pašalinių akių ar keturios žmonos. Žmonės per daugiau nei tūkstantį metų sukaupė patirtį, situacija pasikeitė ir pačios visuomenės pasidarė visiškai kitos. Deja, reikėtų pripažinti, kad šiuo metu reikia naujų nurodymų iš Dievo, kaip gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, o jų nesant reikėtų palikti vietos platesnei interpretacijai. Situacija, kai yra moterys užmėtomos akmenimis, kai jos negali vairuoti, kai galima vesti nepilnametes, kai vaikus galima teisti už nusikaltimus, kai kertamos rankos ir pan. yra nenormali daugumos pačių musulmonų nuomone. Deja, kai kurie naujieji musulmonai būtent taip radikaliai įsivaizduoja idealią visuomenę. Būtent čia ir reikia sveiko proto mokėti atsirinkti, nes tie, kurie žino, kaip reikia padaryti visus laimingus ir sukurti rojų žemėje, ypač jei jie remiasi neklystančiais šaltiniais, yra be galo pavojingi žmonės visuomenei.
Tiek apie arabų kalbą ir islamą su įvairiais lyriniais nukrypimais...
Pamąstymas nesusijęs būtent su šiuo įrašu. Ar galima stebint iš šalies, ar esant nešališkam stebėtojui nustatyti, ar tam tikras žmogus yra tikintis( šiuo atveju nesvarbu krikščionis ar musulmonas). Ar yra kažkokios aiškios taisyklės, į kurių rėmus įdėję bet kurį narį sužinotume tikintis jis ar ne. Na, spręsti apie tai pagal objekto apsilankymų skaičių maldos namuose ar posakių, kuriuose aukštinamas dievas ir pranašai, pavartotų kasdieninėje kalboje atrodo juokinga. Todėl kyla mintis, kad viskas vėl susiveda į tai ką kiekvienas pats apie save pasako( tiesiog pasitikima jo padorumu, kad neva niekas nejuokaus kalbėdamas apie šiuos klausimus), bet jeigu taip tai kiekvienas turėtų atsakyti taip kaip jam tuo metu yra naudingiau, jog vistiek visi jo atsakymai bus teisingi.
AtsakytiPanaikintiAišku, kai viskas vyksta diskusijos su draugu pavidalu visa tai atrodo pakankamani nereikšminga, bet, kaip suprantu, daugumoje musulmoniškų valstybių tikėjimas neatsiejamas nuo tam tikrų užsiėmimų( ne musulmonas negali būti prezidentas). Ir kaip gi nustatyti musulmonas jis ar ne, ar vien tai kad perskaitė viešai( o tiksliau keletui žmonių matant liudijimą apie islamo priėmimą jis jau musulmonas?).
Yra objektyvioji ir subjektyvioji pusė. Kas yra tikras tikintysis yra apibrėžusi kiekviena religija. Katalikų atveju tai 10 Dievo įsakymų, tikėjimas trejybe ir t. t. Musulmonų atveju tai 5 arkanai. Subjektyvioji pusė - tai ką žmogus deklaruoja. Lietuvoje praktikuojančių katalikų yra apie 80 proc., bet jie yra "proginiai" katalikai. Tikrai tikinčių yra gal kokie 5 proc. Musulmonų šalyse tokio atotrūkio tarp objektyviosios ir subjektyviosios pusės nėra. 90 proc. deklaruoja esantys musulmonais, ir 80 proc iš jų yra tikrai praktikuojantys katalikai.
AtsakytiPanaikintiŠiaip musulmonas yra tas, kas išpažįsta islamo tikėjimą. Visi, kurių tėvas musulmonas, yra musulmonai. Jokių įrodymų, kad esi musulmonas pateikti nereikia. Jei prezidentui yra reikalavimas būti musulmonu, jis turi būti kilęs iš musulmoniškos šeimos arba turi būti atsivertęs į islamą vėliau. Nors teoriškai visi musulmonai yra lygus ir atsivertėlis nėra blogesnis už musulmoną nuo gimimo, bet bent jau konservatyviose arabų šalyse, atsivertėlis prezidentu tikrai netaps. Kiek atsimenu, pavyzdžiui, Egipto konstitucijoje yra nuostata, kad prezidento tėvai turi būti musulmonai. Taigi atsivertėliui šansų nėra. Panašu į tautybės reikalavimą (lietuvis pagal kilmę).
Vistiek nesupratau kas ta objektyvioji pusė kas ją nustato ir kokiu būdu. Ką man daryti norint sužinoti ar aš vykdau 10 Dievo įsakymų ar ne?(pagal objektyviosios pusės apibrėžimą) Jeigu atsakote, kad turiu kreiptis į kažkokį kunigą ar net popiežių tai jie irgi nėra antžmogiai, o jų žodžiai turi kažkokią reikšmę tik todėl, kad juos lygiai taip pat ir kaip kitus darbininkus įdarbino į tą vietą. Rytoj jie ten nebedirbs ir jų žodis taps bereikšmis.
AtsakytiPanaikintiObjektyvioji pusė yra tai, kas nurodyta tos religijos dogmose. Tikrai nesu kompetentingas atsakyti į jūsų klausimus. Manau, jei jūs tuos klausimus adresuotumėte, pavyzdžiui, Lietuvos katalikų bažnyčiai Lietuvoje (katalikai.lt), tikrai gautumėte išsamų atsakymą.
AtsakytiPanaikintiJūsų mintis yra, kad negalima niekuo kliautis, nes visi mirtingieji yra tokie pat klystantys žmonės. Iš dalies taip, bet bažnyčios dogmos yra sukurtos per tūkstančius metų ir jas kūrė tikrai ne vienas žmogus. Taigi jūs neturėtumėte remtis konkrečiu žmogumi, bet visu bažnyčios mokymu. Yra dalykų katalikų tikėjime, kurių negali pakeisti jokie vyskupų susirinkimai ir juo labiau joks popiežius. Tai turėtų būti jūsų autoritetas.