Po atostogų pateikiu Al-jazeera televizijos poklabių laidos "Priešinga kryptis" (Al-Itidžah al-mu3akis), nufilmuotos 2008 m. gegužės 6 d., vertimą. Ši laida visada yra provokuojanti. Laidos dalyviai yra kardinaliai priešingų nuomonių, o temos visada yra jautrios (islamas, moterų padėtis, musulmonų padėtis Europoje, seksualinis švietimas, arabų civilizacijos pasiekimai - tai tik kelios temos laidų, kurias man teko klausyti). Būna, kad nedaug trūksta iki peštynių. Tai nėra pigi laida, kurioje kalbama apie banalius dalykus. Laidą veda Al-jazeera žurnalistas Faisal Kasim (toliau - FK), kurio laidos yra sukėlusios net diplomatinę krizę.
Trijų vyrų pokalbyja nagrinėjomi panašūs klausimai kaip ir mano pirmajame straipsnyje apie mitus. Pačią laidą galite pažiūrėti ir paskaityti čia. Vertime praleidžiu keletą neesminių dalykų. Vertimas didelis, todėl darbas užtruks kažkiek laiko. Pateikiu vertimą dalimis.
Kalbos kaip tęstinumą užtikrinančios ir mokymosi priemonės vaidmuo
Atsakomybė už fushos išsaugojimą ir jos sklaidą
FK: Laba diena brangūs žiūrovai. Kodėl Izraelis atgaivino mirusią hebrajų kalbą, o arabai žudo gyvą arabų kalbą? Ar arabų kalba nėra viena iš kalbų, kurioms gresia išnykimas? Ar paskutinis arabų viršūnių susitikimas neskambino pavojaus varpais ir nekvietė skirti daugiau dėmesio ir specialios apsaugos arabų kalbai? Ar kalbinis suverenitetas nėra neatsiejamas nuo civilizacinio suvereniteto? Ar negali mūsų ryšys su tėvyne, tautiškumu ar religija lengvai susilpnėti sumenkus arabų kalbai? Ar kalbinė invazija nekelia didesnės grėsmės nei visos kitos kultūrinės, socialinės, ekonominės, politinės ir saugumo grėsmių rūšys? Ar šnekamieji lokaliniai dialektai, kuriais yra užtvindytos arabų palydovinės televizijos, nėra naujojo Sykes–Picot susitarimo, kuriuo norima padalinti tai, kas jau padalinta, ir suskaidyti tai, kas jau suskaidyta, pranašas? Kodėl dalis mūsų tėvynainių yra pasiruošę dėti didžiausias pastangas ir finansiškai remti savo gimtosios kalbos sunaikinimą? Ar dauguma arabų vadovų nėra atsakingi už arabų kalbos būklę, ypač turint omenyje tai, kad dauguma jų neskiria galininko nuo kilmininko? Kita vertus, kaip galime kalbėti apie kalbinę invaziją, jei Microsoftas ir Googlas atgaivino arabų kalbą per kompiuterines programas ir internetą? Kada fusha iš esmės buvo naudojama bendravimui tarp arabų, kad dabar mes turėtume dėl jos nerimauti? Ar dialektai nėra pagrindas, o fusha atsitiktinumas? Ar arabų palydovinės televizijos neturi teisės kreiptis į savo žiūrovus lengvesne kalba? Ką padarė arabų kalbos institucijos, kad ją sumodernintų ir apsaugotų nuo išnykimo? Šiuos klausimus pateikiu tiesioginiame eteryje literatui mokslų daktarui Ali Akla Irsan (toliau - AAI) ir per palydovą Beirute esančiam Libano poetui Rafik Ruchanan (toliau - RR) <...>
FK: <...> Galite balsuoti dėl šios laidos temos "Ar manai, kad arabų kalbai gresia pavojus?“ Taip 86,4 proc., ne – 13,6 proc. Jei pradėtume nuo poeto Rafik Ruchana iš Beiruto, dakatare Rafik, pirmiausia didžioji dalis balsavusių mano, kad arabų kalbai gresia realus pavojus. Kaip žinote, prieš kelias dienas Arabų viršūnių susitikime specialiame straipsnyje buvo pakviesta skirti arabų kalbai daugiau dėmesio ir specialios apsaugos. Kaip vertinate šį dėl arabų kalbos kilusį triukšmą?
RR: Pirmiausia labas vakaras. Tikiuosi, kad man dėl to, kad aš ginsiu šnekamąją kalbą, bus leista kalbėti šnekamąja kalba. Ar bus leista, ar man kalbėti literatūrine kalba (fusha)?
<...>
FK: Kaip norite.
RR: [kalba Libano dialektu]. Gerai, kalbėsimės šnekamąja kalba. Pirmiausia, jūs sakote, kad dauguma žmonių balsavo, kad arabų kalbai gresia pavojus, tačiau dauguma nereiškia, kad šie žodžiai yra teisingi, dauguma nebūtinai yra iš tikrųjų, galbūt dėl to, kad jie neturi gilių žinių šioje sunkioje akademininėje srityje ir tiesiog nusprendė, kad yra ta grėsmė, tačiau esmė yra tai, kad arabų kalba yra ta pati kalba, kuri vystėsi nuo senų laikų iki šiol ir savo geriausia forma pasireiškia šnekamąja kalba, iš kurių viena yra Libano kalba. Taigi Libano kalboje, kuria aš dabar kalbu, yra ta pati arabų kalba jos geriausiu pavidalu, nes, kaip sako didžiausi kalbininkai, dialektas atspindi vystymąsi, progresą ir grynumą bėgant laikui. Taip sako Anys Farycha 1955 m. žurnalo „Al-Chikma“ 7 numeryje. Taigi niekas nebijo dėl arabų kalbos. Kas taip kalba, aš sakau jums, išgyvena dėl lotynų kalbos, kurios vietą užėmė ir ji tapo pažangesnė pranzūzų, ispanų ir anglų ir kitų kalbų pavidalu. Taigi nesibaiminkite, kiekvienas pažangesnis dalykas yra geresnis. O aš visada, kai ieškau tiesos, noriu ieškoti geresnio.
FK: Daktare, girdėjote šiuos žodžius, <...> kad iš tikrųjų arabų kalbai niekas negresia, reiškia, nerimauti dėl arabų kalbos, tai tas pats kas nerimauti dėl lotynų. Pažiūrėkite, kas atsitiko lotynų kalbai: ji nemirė, o išsivystė.
AAI: Gerbiamas Ruchana savo kalboje sako, kad kai arabų kalba yra pavojuje, tai reiškia, kad ją yra aplenkęs dielektas ir tai yra vystymasis ir pažanga ir todėl, jo nuomone, nėra ko nerimauti dėl arabų kalbos. Tačiau dialektas - tai daug dialektų, ir jis nėra mokslo, aukštosios literatūros ar [visuomenės] minties kalba. Tai tik kalba, kuria komunikuoja žmonės žodine forma apie kasdieninio gyvenimo dalykus, tačiau kai tautos reiškia mintis, nagrinėja mokslą ir žvelgia į žmonijos būties ir žmogaus sielos gelmes bei kai pasireiškia jų kūrybinės galios, jai tada būtinai reikia aukštosios kalbos, o aukštoji kalba yra fusha, ir nebūtinai kalbos vystymasis pažangesne forma pasireiškia kaip dialektas, aš manau, kad yra priešingai. Mes kenčiame, arabų kalba kenčia, šį reikalą reikia spręsti, tai yra politikos klausimas, nes, kaip rodo praktika, kiekviena stipri kalba turi politinį aspektą, o kiekviena stipri politika turi kalbinį aspektą, ir kai susilpnėja politika, susilpnėja ir kalbos, o kai sustiprėja politika, tam tikros kalbos klesti. Tautos yra nuolatiniame konflikte, šiuo atveju tas konfliktas yra tarp silpnumo ir stiprybės, todėl jau nuo 18 a. arabų kalba konflikto centre.
FK: Taigi, ką pasakė daktaras Ruchana iš Beiruto yra tiesa, kuria siekiama negero tikslo.
AAI: Tai yra tiesa, kuria siekiama negero tikslo, ta prasme, kad dialektas yra tobuliausias. Ne, aš sakau, kad yra visiškai priešingai.
FK: Gerai, daktare Ruchana, girdėjote šiuos žodžius, prašom.
RR: [kalba Libano dialektu] Taip, pirma, atsakysiu savo gerbiamam pašnekovui, kad jei norime tyrinėti kokias nors naujoves ar mokslą, tą darome arabų kalba. Tai netiesa, net ir mokslų negalima dėstyti arabų kalba. Tas, kas jų mokosi, naudojasi pagrindine kalba, kuria tie mokslai remiasi, arba kalba apie juos šnekamąja kalba. Net ir kai vienas iš Egipto šeichų, kurie kiekvieną savaitę pasirodo ekrane, aš tą girdžiu, aiškina šv. Koraną, remiasi kažkiek Egipto dialektu ir arabų kalba, kad jį suprastų egiptiečiai. Filip Solers savo knygoje „Les chemains actuelles de critique“, t. y. kritikos keliai taip pat sako, kad kalba neprogresuoja, jei ji nustoja būti šnekamąja kalba. O istorijos eigoje niekada nebuvo įrodyta, kad kalbai nustojus būti šnekamąja kalba, ji progresuoja. Niekada. Neprotinga man dabar būtų prieštarauti istorijos logikai. Progresas egzistuoja tik šnekamoje kalboje. Tai, ką sako mano pašnekovas, remiasi oficialiais dalykais...
FK (pertraukdamas): Daktare Ruchana, prašau kalbėti literatūrine arabų kalba, nes marokiečiai, tunisiečiai, libiai ir mauritaniečiai nesupranta Libano kalbos. Būkite malonus.
RR: [pirmas sakinys Libano dialektu]: Gerai, klausykit, iš pagarbos jūsų laidai aš jums atsakysiu iš karto taisyklingai, tačiau noriu kai ką jums paaiškinti. Pirmiausia, jei susitiktų visi Maroko marokiečiai su keturiais milijonais libaniečių, ar jūs manote, kad jie norėdami vienas kitą suprasti kalbėtų fusha? Tikrai ne. Jei 80 milijonų egiptiečių susitiktų su 4 milijonais libaniečių, jie nekalbės vienas su kitu fusha, kad susikalbėtų. Jie kalbės savo dialektais ir taip supras vienas kitą. Tai yra tik [nepagrįstas] tvirtinimas, kad jei aš kalbu fusha, tai mane visi supras. Kaip žinote, bet koks Tahos Huseino, kuris yra didžiausias arabų kalbos prozos rašytojas, knygos leidimas išeina 3 tūkstančių egzempliorių tiražu, Said Akl, didžiausias poetas, išleidžia tris tūkstančius egzempliorių. Tai reiškia, kad tų, kas juos supranta, yra ne daugiau kaip trys tūkstančiai..., jei buvo parduoti visi egzemplioriai. Į tai kai kas atsakys, kad yra poetai, kurių kūryba leidžiama 50 tūkst. egzempliorių tiražu, gerai, sakykime, kad tokių žmonių yra 500 tūkst, o ne 50 tūkst. Tačiau tai nereiškia, kad jei parašai ką nors fusha, visi tave supras. Fairūz pateko į visus šiuos rytus ir vakarus, Maghribą ir Mašriką, nors 90 proc. jos dainų yra dialektu. Fairūz pateko į žmonių širdžių sostą ir ją visi suprato. Tvirtinimas, kad jei kalbi fusha, tave supras didesnis skaičius žmonių, yra klaidingas.
FK: Puiku. Daktare, girdėjote šiuos žodžius?
AAI: Visiškai priešingai, daktare Ruchana. Mano nuomone, kalbėjimas fusha praktikoje padeda suprasti dialektus ir padeda įsigilinti bandant suprasti kitą, nes tai yra dialektai. Pasakysiu, kad žodžiai, dauguma žodžių dialektuose yra arabiški, tačiau esmė yra sakinio sintaksė, reikšmės niuansai, tam tikras akcentas, kuris kartais nepadeda, nukrypimai, vartosena dažnai yra klaidinga, naudojami nearabiški žodžiai – visa tai lemia nesusikalbėjimą tikrąją to žodžio reikšme. Grįžtam prie skaitymo temos ir trijų tūkstančių egzempliorių. Tai visiškai nereiškia, kad tų, kurie supranta arabų, yra 3000, 50000, 500000 ar milijonas.
FK: Arabų šalyse egzistuoja skaitymo problema.
AAI: Egzistuoja susilpnėjusių skaitymo ir rašymo įgūdžių problema, kuri turi būti sprendžiama politiniais auklėjimo, kultūros ir švietimo sprendimais, susijusiais su elgesiu su knyga, jos atėjimu į šeimą, skaitymo tradicija. Šis procesas visiškai nėra susijęs su fushos ar požiūrio į kalbą suvokimu. Pavyzdžiui, mes esame Al-jazeera televizijoje ir viskas joje transiliuojama fusha kalba. Argi jos nesupranta libanietis, marokietis ar tunisietis? Ne visiškai priešingai...
FK (pertraukdamas): Tai iš kur tada ta vietinių dialektų invazija arabų palydovinėse televizijose? Tai esminis klausimas. Kai kas teigia, kad tai naujasis Sykes–Picot sąmokslas, kuriuo norima padalinti tai, kas jau padalinta, ir suskaidyti tai, kas jau suskaidyta. Tie dialektai, kurie vartojami palydovinėse televizijose tai kalbinė ir kultūrinė [šio susitarimo] įžanga, jei taip galima pasakyti.
AAI: Gerbiamasis, arabų šalyse aiškiai matyti, kad frakcionalizmas ir regionalizmas pradėjo grįsti kultūrą, tapatybę, asmenybę ir literatūrą arabų palikimo, literatūros, pačios arabų vienybės sąskaita, o tai yra susiję su tuo, kaip politikai supranta politikos reikšmę šioje srityje ir kultūrinės politikos tvirtoves. Arabų kalbai grasinti pradėta ne šiandien, tai vyksta nuo lordo Kromerio iki Brėmerio laikų.
FK: Grėsmė padidėjo Brėmerio laikais.
AAI: Taip, Kromeris ką pasakė? Pasakė: Koranas yra atsakingas už islamo bendruomenės atsilikimą. Ką sako Bušas dabar? Ką sako dešinieji radikalai, ką sako sionistai arba Brėmeris ir tokie kaip jis? Kaip sakė Gladstonas, pakeldamas Koraną bendruomenių rūmuose, „kol musulmonai ir arabai turės šitą knygą, mes negalėsime pas juos įsitvirtinti“, taigi nusitaikykime į jų kalbą, kad ji pasikeistų – štai apie ką reikia kalbėti šiuo klausimu. Kalbant apie lotynų kalbą, iš kurios, kaip sakė ponas Ruchana, atsirado dialektai, tiesa, jos pagrindu atsirado įvairūs dialektai, tačiau ar kiekvienoje kalboje nėra literatūrinės kalbos ir dialektų? Ar Prancūzija prieš trejus metus neišleido įstatymo, draudžiančio vartoti neliteratūrinę kalbą mokslo, kvalifikuoto darbo ir intelektinėje srityse? Ar nepagalvojate apie tai? Kiekvienoje kalboje yra dialektai ir aukštoji kalba, tačiau literatūroje ir moksle yra naudojama taisyklinga kalba. Net Fairūz ir Sajid Al-Akl, kurio poezija fusha yra aukšto lygio, būtent per šią poeziją, o ne per lotyniškais rašmenimis ar dialektu parašytą jo knygą žmonės sužinojo apie jį. Fairūz į žmonių širdis pateko per savo daugybę ilgų dainų, ir visi žodžiai jose yra suprantami arabiški žodžiai ir jose visiškai nėra nearabiškų formuluočių, kurios būtų neteisingos ir netaisyklingos.
FK: Puiku, daktare Ruchana, girdėjote šiuos žodžius. Aš pakartosiu tą patį klausimą: tai kas vyksta žiniasklaidoje, vietinių dialektų ir tarmių plitimas kaip ugnies plėtimasis šiaudų stirtoje, jei taip galima pasakyti, yra didesnės politinės fragmentacijos pradžia. Kaip žinote, atrodo, kad dabar arabai tarpusavyje lenktyniauja, neseniai girdėjome, kaip vienas Maroko arabiškos televizijos atstovas pasakė „padarysime, kad Maroko, Tuniso ir Libijos dialektai konkuruotų su Egipto ir Libano dialektais. Ar nemanote, kad mums iš tikrųjų kyla grėsmė?
RR: Daktare Faisal pirmiausia reikia susitarti, ką reiškia dialektas [arabų kalbos žodis lahdža reiškia dialektą ir akcentą] ir ką reiškia kalba. Šių žodžių atskyrimas leis mums suprasti šią temą. Kalba tai ne akcentas. Arabų kalba yra ta kalba, kuria aš dabar kalbu, jei sakau ga‘a ar-ragulu [egiptiečių tarimas] ar pasakyčiau dža‘a ar-radžulu [fusha] tai vadinasi akcentas. Akcentas - tai kalbėjimas ta pačia kalba su ta pačia struktūra, žodžiais tik kitaip juos tariant. O tai ką jūs vadinate „lahdža“ yra kalba. Pavyzdžiui, aš žinau, kad kalbą sudaro dvi dalys – žodžiai ir struktūra. Tarimas nėra labai susijęs su kalbos vystymusi, galite sudaryti taisyklingą arabiškos struktūros sakinį su prancūziškais žodžiais: talfantu ila tilivzjūn [paskambinau į televiziją]. Prancūziškiems žodžiams suteikėte arabišką struktūrą, tačiau Libano kalboje, kuria aš kalbu, nėra nei dviskaitos, nei sveikos vyriškos giminės daugiskaitos, nei sveikos moteriškos giminės daugiskaitos, nei penkių daiktavardžių, nei penkių veiksmažodžių. Sakau „ižiū il-banaat, ižiū iš-šabab, ižiū ir-rižal, ižiū in-niswaan [atėjo mergaitės, jaunuoliai, vyrai, moterys], šiuft bū Ilyas, mra‘at bū Ilyas [mačiau Abu Ilyas, Abu Ilyas žmoną], chakyt m3a bū Ilyas [kalbėjau su Abu Ilyas]. Taigi nenaudojau arabų kalbos gramatikos, Libano kalba yra kalba, o ne akcentas. Paaiškinęs tai, pasakysiu, kad kalba, kaip teigia daktaras Džabūr Abd An-nūr literatūros žodyne, „miršta, kai nebelieka šnekamosios kalbos“, ne tada, kada nebelieka spaudos ar oficialių sakyklų, bet kada nebelieka ta kalba kalbančių žmonių. Trys šimtai milijonų, kurie moka arabų kalbą, kiek iš jų ja kalba, kai susitinka tėvą, mamą, draugą? Jei jūs, daktare Faisal esate įsimylėjęs, ar meilės žodžius savo mylimajai tariate fusha? Jei pykstate, ar keikiatės fusha? Jei sapnuojate, ar sapne kalbate fusha? Kodėl meluojame sau ir sakome, kad norime atgaivinti balzamuotą lavoną. Jei šitas lavonas yra mano tėvas ir jis man suteikė gyvybę, aš esu jo tobulesnė išsivystymo ir pažangos forma, kodėl aš noriu susigrąžinti tėvo lavoną ir atlikti jam chirurginę operaciją? Chirurginės operacijos nedaromos lavonams. Priimkime realybę tokią, kokia ji yra, ir tam nereikia nei politinio nei religinio sprendimo, šį sprendimą laikui bėgant priėmė žmonės, jie sukūrė šią kalbą ir nė vienas nepasiekė jos viršūnės ir tegul būna ji tobuliausia forma, lygiai taip pat kaip 2008 m. automobilis yra toks pat kaip 1914 m. automobilis, tik labiau patobulintas. Aš tik sakau, prašau paimkime 2008 m. automobilį ir palikime 1914 m. automobilį.
FK: Gerai, bet daktare Ruchana, jūs sakote, kad arabų kalba yra kalba arba balzamuotas lavonas, jei galima taip pasakyti, arba tikras lavonas. Gerai, ką atsakysite tiems, kurie teigia, kad Izraelis prikėlė mirusią kalbą, o arabų kalba yra naudojama technologijų, įvarių mokslų srityje, literatūroje, kultūroje, žiniasklaidoje ir visur kitur. Kodėl norite iš mūsų, kad mes nužudytume gyvą kalbą, kai jie prikėlė mirusią kalbą? Atsakykite man.
RR: Šitą klausimą jūs paminėjote įžangoje ir aš būčiau į jį atsakęs, bet iš pagarbos jums neatsakiau. Šis jūsų teiginys yra klaidingas: Izraelis yra vienintelė šalis Artimuosiuose rytuose, o tai yra regionas, kuriame nekalbama senąja hebrąjų - Toros kalba, o kalbama gatvės žmonių kalba. Netiesa, kaip jūs sakote, kad Izraelis prikėlė mirusią kalbą ir kalba ta kalba. Nieko panašaus: Izraelis yra vienintelė šalis, kuri pastebėjo, galbūt dėl to jis yra labiau išsivystęs už kitas šalis, kad jam reikia remtis šnekamąja kalba ir ji šiandien remiasi šnekamąja kalba, ir tikrai ne Toros kalba.
FK: Daktare
AAI: Aš noriu sustoti ties gerbiamo Ruchana klausimu jums apie meilę, priminsiu štai ką, priminsiu tai, ką sakė didieji kalbos mokslininkai arabų istorijoje [cituoja įvairius pasakymus senovės autorių, kurių vertėjas negali išsiaiškinti]. Tačiau kalba, kaip sakė ir gerbiamas Ruchana, cituojant jį, „žodžiai ir struktūra“. Visi žodžiai arba dauguma arba 95 proc. yra arabiški, tačiau kaip mes juos išdėstome sakinyje? Kaip vartojame? Aš skiriu kalbą ir akcentą ir sakau, kad dialektai yra akcentai, o ne kalbos, gimtoji kalba bendrai, visais atžvilgiais ir visada yra arabų kalba. Ji yra mokslo, intelekto, meilės poezijos, žinių kalba ir kalba, kuri atgaivino poeziją...
FK [pertraukdamas]: Bet jis sakė jums, kalba numiršta, kai ji nėra šnekamoji, o arabų kalbos atveju taip ir yra.
AAI: tikrai tikrai ne.
FK: Paskutinis dalykas, daktare, aš jums užduodu paprastą klausimą. Paskutinėje knygoje „Tegyvuoja arabų kalba ir temiršta Sibaveihis“ ar kažkas panašaus buvo pasakyti tokie žodžiai, kad fusha yra atsitiktinumas, o dialektai dominuoja, jei taip galima pasakyti. Taigi ar galite pasakyti man, kada fusha buvo komunikacijos tarp arabų priemonė per tuos šimtmečius iki dabar?
AAI: Mūsų pozicijos čia skiriasi dėl kalbos apibrėžimo. Kalba yra žodžiai ir struktūra, dialektas nėra kalba. Per visą istoriją arabai komunikavo arabų kalba, net jei kiekviena gentis ar regionas turėjo tam tikrą savo dialektą, paskui atėjo Koranas ir sujungė įvairius dialektus į Kureišo genties dialektą arba Kureišo kalbą, kuri tapo pripažinta. Tačiau tai nereiškia, kad „accent“ tam tikroje kalboje, tam tikrame dialekte yra kalba, tikrai ne. Toliau kalbant apie hebrajų kalbą, aš sakiau ir sakysiu, kad žydai atgaivino mirusią kalbą ir padarė ją mokslo kalba, tai reiškia, kad jie iš savo Toros ir kitų šaltinių kalbos paėmė tai, kas gali būti vartojama ir tapti gyvenimo, diskusijų, mokslo ir darbo kalba. Mūsų atveju mes iš tikrųjų žudome savo kalbą savo universitetuose taikydami apgalvotą politiką, arabų kalba yra išstumta iš universitetų kaip mokslo kalba ir jos vietą užėmė užsienio kalba, pirmiausia anglų ar prancūzų. Kai mokslo nesimokoma ta kalba arba kai idėjos ja nekuriamos, tai reiškia, kad mes praktiškai žudome kalbą. Studentai universitetuose mokosi kai kuriuos ...
FK: [pertraukdamas]: Kokiuose universitetuose?
AAI: Daugumoje universitetų, išskyrus Sirijos universitetus. Sirijos universitetas yra vienintelis, Būtent Sirijos universitetuose visų mokslų mokomasi arabų kalba. Pasakykite, koks yra skirtumas, pavyzdžiui, tarp Damasko universiteto absolvento ir kito absolvento medicinos ar kokioje kitoje srityje kitame universitete, ar kalba jam padėjo tobulėti ar degraduoti. Tai nereiškia, kad aš nesiūlau mokytis užsienio kalbos ar kalbų. Aš sakau, kad arabų kalba yra tapatybės sudedamoji dalis, ji sudaro tapatybės ir asmenybės pagrindą.
FK: [pertraukdamas] Bet daktare, jūs kalbate apie Siriją. Neseniai Sirijoje buvo priimtas įstatymas ar nutarimas dėl visų pavadinimų ir užsienietiškų pavadinimo arabinimo, dialektų ir akcentų ir kitų panašių dalykų atsisakymo, bet jei pažiūrėtume, kaip yra realybėje, žiūrėkite, kas dabar dedasi Damasko gatvėse priešais jūsų akis: net ir komerciniai skelbimai yra parašyti Damasko dialektu. Antra, kodėl per paskutinį Sirijoje vykusį referendumą, Sirijos valdžia leido naudoti pasakymą binhibbak [mes tave mylime; Sirijos dialektas], kodėl pavyzdžiui nesakė nuhibbuk. Kas taip nusprendė? Kodėl taip atsitiko?
AAI: Aš prie to neprisidėjau ir noriu pasakyti jums kitą dalyką, kuris yra dar skandalingesnis: nueikite į „Kafr Sūsa“ prekybos centrą čia Damaske ar į kokį kitą prekybos centrą, į kurį vaikšto žmonės, dauguma iš jų yra paprasti, kai kurie neraštingi, nepažįstantys nė vienos nei arabiškos, nei kokios nors kitos raidės. Pamtysite, kad visos iškabos parašytos anglų arba prancūzų kalba, o jei parašytos arabiškai, tai žodžiai yra angliški.
FK: Taigi kas sudarė sąmokslą prieš arabų kalbą, užsieniečiai, vakarai ar mes?
AAI: Dėl to iš dalies mes esame kalti, iš dalies bendroji politika, iš dalies nacionalinė savimonė ir diskursas, be to, mes esame įvairių grėsmių taikinyje. Noriu jums priminti apie įvairias grėsmes, kurias minėjau kalbėdamas apie Kromerį ir Brėmerį. Tuo metu, kai daug arabų gavo išsimokslinimą Brėmerio ir panašių į jį mokykloje, žmonės pradėjo priešintis arabų kalbai ir arabizmo idėjai, vienas iš jų, galiu paminėti, jei norite ir jo vardą, pasakė: „arabų kalba yra toks kalbinis paveldas, kuris perduoda socialinę doktriną, su kuria mums reikia kovoti“. Taip kalbėjo Salama Mūsa, kartu su juo Abdulaziz Fahmij ir dešimtys kitų. Dabar tai yra perimama, reikalaujant, kad būtų kalbama dialektu, rašoma lotyniškais rašmenimis. Pasakykite man, ką turkai padarė, kai pradėjo rašyti lotiškais rašmenimis? Jie iš tikrųjų ištrynė penkis šimtus metų iš savo istorijos, literatūros ir kalbos ir dabar jiems reikia vertimų. Jie nori, kad mes atsisakę arabų kalbos mes atsisakytume doktrinos, literatūros, kultūrinio paveldo ir asmenybės. Šis aklas siūlymas yra to dalis.
FK: Daktare Ruchana, girdėjote šiuos žodžius, prašom.
RR: Taip, girdėjau šiuos žodžius ir norėčiau apsistoti ties kai kuriais dalykais. Pirma, žmogaus būties rūpestis yra išsiaiškinti tiesą, tiesa nori tik egzistuoti ir ji neklausia, ar jos buvimas kai kuriems žmonėms yra nepatogus, tiesa nugali – visi mato šviesą, kam ji šviečia. Mes vis painiojame šnekamąją kalbą su rašytine. Klysta tas, kas sako, jog mes puolame arabų kalbą, aš kalbu šnekamąja kalba – Libano kalba, kuri, pasikartosiu, yra ta pati tik geresnės formos arabų kalba. Taigi, aš nekovoju su arabų kalba, aš kalbu jos geresne forma, kuri man padeda sukurti naujus dalykus. O dėl studentų mokymo fusha pasakysiu štai ką: paprašysiu savo gerbiamo kolegos ir pašnekovo, kad dabar prieš kameras pasakytų, atliktų daugybos veiksmą: padaugintų triženklį skaičių iš triženklio skaičiaus, 517 iš 326, ir pavartotų taisyklingą fushą atlikdamas šį skaičiavimą. Jeigu jis baigsi iki laidos pabaigos, tada aš būsiu neteisus. Aš esu dėstytojas, dėstau mokyklose ir žinau, kad dėstytojai dėsto prancūzų ir arabų kalba, nes prancūzų ir anglų kalbos yra šnekomosios kalbos, kurias supranta studentas. Jei jie bandytų kalbėti fusha, tai pavogtų iš studentų daug laiko. Vartojant kalbą, kuri nebėra šnekamoji yra vagiamas laikas. Jei aš noriu pasakyti „ith-na-tej 3aš-ra-ta“ [dvylika], man ištarti šį žodį prireikė šešių fonemų - „ith-na-tej 3aš-ra-ta“, o jei sakyčiau „tn3aš“ [dvylika] libanietiškai – viena fonema. Taigi, norint ištarti žodį kalboje, kuri nebėra šnekamoji, reikia daugiau laiko nei kokį kitą žodį šnekamojoje kalboje. Pavyzdžiui, jei vartočiau kokią kitą nešnekamąją kalbą, ne arabų, tai užtrukčiau bent tris kartus ilgiau nei vartodamas šnekamąją kalbą. Todėl mokymas kalba, kuri nėra šnekamoji, pavyzdžiui, arabų kalba, kenkia studentams ir vagia jų laiką. Tegul nueina mano gerbiamas pašnekovas į universitetą ir tegul pasižiūri, ar tie dėstytojai, kurie dėsto tiksliuosius mokslus, vartoja fushą senąją jos forma. Aš įsivaizduoju, kad Sirijoje jie remiasi sirų kalba, Libane – libaniečių, Egipte – egiptiečių, o jei ne, tai juos studentai išvarys iš auditorijos, nes jie nesupranta, kai jie kalba fusha, ir tai atima jų laiką. Kalbos problema yra ta, kad laikui bėgant su ja atsitinka du dalykai: sakiniai tampa ilgesni, tariant sakinį jis yra ilgesnis, tai užima daugiau laiko ir sumažėja gramatikos. Kad pasakyčiau „ithnatej 3ašra tufachatan“ [dvylika obuolių], panaudoju aštuonias arabų kalbos taisykles, kad šį sakinį pasakyčiau taisyklingai, o „itn3aš“ [dvylika libanietiškai] reikalauja tik vienos taisyklės – pridėti „r“ prie skaitvardžio: „itn3ašra tufacha“, sakau „itn3aš“ „tufacha“, jei noriu sujungti, sakau „itn3ašra“. Žmogus kalbantis bet kokia šnekamąja kalba, neturi mokytis gramatikos ir bet koks Libano beraštis kalba šnekamąja kalba be klaidų. Taigi, kalbant šnekamąja kalba nereikia mokytis gramatikos. Gramatika yra pridedama prie kalbos, kai ji tampa neįgali. Gramatika yra kalbos ramentai, ramentai, kuriuos naudoja neįgalusis, kad galėtų stovėti. Tokius ramentus nešasi ir kalba. Kai ji numiršta, t. y. kai niekas ja nebekalba, tada jai prireikia ramentų. Bet koks prancūzas Paryžiuje, nemokantis prancūzų kalbos gramatikos, kalba ja teisingai ir be klaidų, nors nesimokė mokykloje, nes ji yra šnekamoji gyva kalba.
[Dar lieka 10 minučių laidos]
[Dar lieka 10 minučių laidos]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą