Edward W. Said straipsnis "Arabų kalba: Rolls Royce ir Volkswagenas"

Prieš skrydį į Egiptą oro uoste pastebėjau "Le Monde deplomatique", skirtą arabų revoliucijoms (Comprendre le reveil arabe). Nutariau jį nusiprkti ir paskaityti lėktuve. Žurnale radau žymaus litetarūrologo  ir orientalisto  Edward Wadie Said (1935-2003) straipsnį "Arabų kalba: Rolls Royce ir Volkswagenas". E. W. Said lietuvių skaitytojams žinomas kaip veikalo "Orientalizmas" autorius. Kiek man pavyko išsiaiškinti internete, šis straipsnis yra perdirbtas E. Said straipsnis "Living in Arabic" (A Quarterly Review, 21 (4), 2002). Angliškas tekstas yra ilgesnis ir išsamesnis, bet aš jums pateikiu "Le Monde diplomatique" paskebto straipsnio vertimą:

Arabų kalba: Rolls Royce ir Volkswagenas  

Kalba yra tautų tapatybės ir jų pasipriešinimo kolonijinėms užmačioms pagrindas. Tačiau arabų kalba pasižymi tuo, kad ji yra "padalinta" tarp klasikinės kalbos ir nacionalinių dialektų, kurių atstovai kartais nesupranta vienas kito. Ar šis dualizmas gali būti turtingumo ir stiprybės šaltinis?

Kaip reikia kalbėti ir rašyti arabiškai? Klausimas yra sudėtingas ypač dėl to, kad jis priklauso nuo ideologinių veiksnių, kurie yra visiškai nesusiję su pačių arabų išgyventa šios kalbos praeitimi. Aš nežinau, iš kur idėja, kad arabų kalba daugiausia išreiškiamas baisus ir nesuprantamas smurtas, tačiau akivaizdu, kad visi tie nusikaltėliai su tiurbanais, pasirodę iš Holivudo ekranų 5 ir 6 dešimtmečiuose  ir kalbantys su savo aukomis piktu sadistiško pasitenkinimo pilnu tonu, atsirado ne šiaip sau. Vėliau prie to prisidėjo Jungtinių Valstijų žiniasklaidos skiriamas dėmesys terorizmui, kuris, panašu, apibendrina viską, kas susiję su arabais.

Tačiau arabų litertūroje retorikos ir iškalbos tradicijos siekia tūkstantį metų: Bagdado rašytojai toie kaip Al-Džahiz ir Al-Džurdžanis sukūrė neįsivaizduojamai sudėtingas ir stebėtinai modernias sistemas, leidžiančias suprasti retoriką, iškalbą ir metaforas. Jų darbai remiasi ne buitine, o klasikine rašytine arabų kalba. Pastarojoje kalboje dominuoka Koranas, kuris yra šaltinis ir modelis viso to, kas pasirodė po jo lingvistikos srityje.

Leiskite man paaiškinti šį dalyką, kuris mažai žinomas šiuolaikinių Europos kalbų, kuriose šnekamosios ir literatūrinės kalbos variantai sutampa, ir kuriose Šventasis raštas visiškai prarado verbalinį autoritetą, vartotojams. Visi arabai vartoja šnekamąjį dialektą, kuris labai skiriasi įvairiuose regionuose ir šalyse. Aš užaugau šeimoje, kurioje šnekamoji kalba buvo mišinys tos kalbos, kuria kalbėta Palestinoje, Libane ir Sirijoje: šiuose trijuose dialektuose buvo pakankamai skirtumų, kad būtų galima atskirti, pavyzdžiui, Jeruzalės gyventoją nuo Beiruto ar Damasko gyventojo, tačiau visi trys galėjo bendrauti be didelių pastangų.

Kadangi aš lankiau mokyklą Kaire ir praleidau jame didžiąją dalį jaunystės, aš laisvai kalbėjau Egipto dialektu, kuris yra daug greitesnis ir elegantiškesnis nei visi kiti, kuriais buvo kalbama mano šeimoje. Be to, Egipto dialektas buvo labiau paplitęs: beveik visi arabiški filmai, radijo vaidinimai, vėliau televizijos serialai buvo pagaminti Egipte, todėl jų idioma tapo žinoma visiems arabų pasaulio gyventojams.

Naftos bumo laikotarpiu 8 ir 9 dešimtmečiais televizijos filmai pradėti gaminti kitose šalyse, šį kartą jau klasikine arabų kalba. Šios kostiuminės, pilnos patoso ir sunkios dramos turėjo patenkinti musulmonų (ir atgyvenusių paprastai labiau puritoniškų pažiūrų katalikų), kuriuos atstūmė Kairo filmų tuščiažodžiavimas, skonį. Tačiau mums jie atrodė beviltiškai nuobodūs. Net ir atmestinai susuktas egiptietiškas musalsal (serialas) mums daug labiau patiko nei geriausia drama klasikine kalba.

Bet kuriuo atveju iš visų dialektų tik egiptiečių dialektas paplito. Pavyzdžiui, man būtų be galo sunku suprasti alžyrietį, nes skirtumas tarp Mašreko ir Maghrebo dialektų yra didžiulis. Taip pat sunku būtų suprasti irakietį ar net žmogų, kalbantį su stipriu Įlankos akcentu. Dėl šios priežasties radijo ar televizijos laidose yra naudojamas modifikuotas ir moderinizuotas klasikinės kalbos variantas, kuris gali būti suprantamas visame Arabų pasaulyje nuo Įlankos iki Maroko, nesvarbu, ar tai būtų debatai, dokumentinis filmas, susitikimas, seminaras, pamokslas mečetėje, kalba nacionalistų susirinkime, ar tiesiog eilinis susitikimas tarp labai skirtingai kalbančių piliečių.

Panašiai kaip lotynų kalba Europos dialektų atžvilgiu, vartota dar prieš šimtmetį, klasikinė arabų kalba egzistavo ir buvo gyvybinga kaip bendra rašto kalba, nepaisant didžiulių turtų visų šnekamų dialektų, iš kurių nė vienas, išskyrus egiptiečių, neperžengė  šalies, kurioje jis vartojamas, teritorijos ribų. Be to, kitaip nei klasikinėje kalboje, nėra gausios literatūros šiais šnekamais dialektais.

Net ir vadinamieji "regioniniai" rašytojai yra linkę naudoti šiuolaikinę klasikinę kalbą ir tik tam tikrais atvejais pasinaudoja dialektu. Praktiškai išsilavinęs žmogus iš tikrųjų naudoja dvi labai skirtingas kalbas. Pavyzdžiui, su laikraščio ar televizijos žurnalistu  kalbatės dialektu, o paskui staiga, kai pokalbis pradedamas įrašinėti, jūs iš karto pereinate į klasikinę kalbą, kuri savo esme yra labiau formali ir mandagi.

"Kaip Venera ji gimė tobulai graži ir nepaisydama istorijos peripetijų ir laiko poveikio, išsaugojo tą grožį"

Be abejo, tarp abiejų idiomų yra ryšys: raidės dažnai yra tapačios, žodžių tvarka taip pat. Tačiau žodžiai ir tarimas skiriasi: klasikinėje arabų kalboje, norminėje kalbos versijoje, nėra jokio regioninio ar lokalinio dialekto pėdsakų ir ji iškyla kaip garsinis, kruopščiai moduliuotas, išvystytas ir nepaprastai lankstus instrumentas, kurio formulės leidžia pasiekti didelio kalbos grožio. Teisingai vartojamai klasikinei arabų kalbai niekas negali prilygti išraiškos tikslumu ir stebėtina sistema, kurioje atskirų raidžių variacijos žodyje (ypač galūnėse) leidžia išreikšti skirtingus dalykus.

Tai kalba, kuriai nėra lygių pagal jos vaidmenį arabų kultūrai: kaip teigė Jaroslav Stetkevych, kuris arabų kalbai skyrė geriausią šiuolaikinę knygą (Reorientation. Arabic and Persian Poetry, 1994),

"kaip Venera ji gimė tobulai graži ir nepaisydama istorijos peripetijų ir laiko poveikio, išsaugojo tą grožį". Vakarų studentui "arabų kalba tai beveik matematinio pobūdžio atrakcija su tobula trijų šaknies priebalsių sistema, pridėjimo būdu gaunamomis veiksmažodžio formomis, kurios turi bazinę reikšmę, griežtu veiksmažodinio daiktavardžio ir dalyvio sudarymu. Viskas yra aišku, logiška, sistemiška ir abstraktu". Jos rašytinė forma taip pat yra pasigėrėjimo verta. Tai paaiškina svarbų ir nuolatinį kaligrafijos, kuri yra be galo sudėtingas kombinacijos menas, artimesnis ornamentikai ir arabeskai nei prasminiam diskursui, vaidmenį.

Pirmosiomis 2001 m. karo Afganistane dienomis palydoviniame Al-Džaziros kanale vyko pokalbiai ir buvo rodomi reportažai, kurių nebuvo galima rasti jokioje Amerikos žiniasklaidos priemonėje. Nekreipiant dėmesio į patį laidų turinį, keista buvo tai, kad nepaisant nagrinėtų klausimų sudėtingumo visi sunkiausias problemas sprendę laidų dalyviai, įskaitant ir labiausiai atstumiančius, net ir patį Osamą bin Ladeną, pasižymėjo gera iškalba. Bin Ladenas kalbėjo švelniu balsu, nesiblaškydamas ir nedarydamas jokių klaidų, o tai, be abejo, didino jo įtaką. Tas pats tik mažesniu mastu pasakytina apie ne arabus, kaip antai afganus Burhanuddiną Rabbani ir Gulbuddiną Hekmatjarą, kurie nemokėdami arabų dialektų, stebėtinai gerai kalbėjo klasikine kalba.

Žinoma, tai, ką mes vadiname šiuolaikine literatūrine (arba klasikine) kalba  nėra visiškai ta pati kalba, kuria prieš keturiolika šimtmečių buvo parašytas Koranas. Nors Šventoji knyga lieka išsamiai studijuojamu tekstu, jos kalba atrodo senovinė, netgi empatiška, taigi nenaudotina kasdieniniame gyvenime. Palyginus su šiuolaikine proza, ji labiau panaši į garsinę poeziją.

Šiuolaikinė klasikinė arabų kalba yra modernizacijos proceso, prasidėjusio paskutiais 19 a. šimtmečiais, nahda arba atgimimo laikotarpiu, rezultatas. Šį darbą atliko grupė vyrų iš Sirijos, Libano, Palestinos ir Egipto (tarp kurių buvo daug krikščionių). Modifikuodami ir kažkiek supaprastindami 7 a.  siekiančio originalo sintaksę  jie bendrai pradėjo transformuoti  arabų kalbą, pasinaudodami arabizacijos metodu (isti3arab): reikėjo sukurti tokius žodžius, kaip, pavyzdžiui, "traukinys", "bendrovė", "demokratija" ar "socializmas", kurie, be abejo, neegzistavo klasikinės kalbos laikotarpiu. Kaip? Semiant didžiulius kalbos klodus pasindaudojant techniniu gramatiniu al-qijas arba analogijos,  metodu. Šie asmenys sukūrė visiškai naują žodyną, kuris šiuo metu sudaro apie 60 proc. klasikinės kalbos žodžių. Nahda leido išsilaisvinti nuo religinių tekstų ir neteisėtai pradėti naująjį sekuliarizmą, kuris pradėjo reikštis arabų kalbose ir raštijoje.

Arabų kalbos gramatika yra tokia išvystyta ir žavinti savo logika, kad vyresni mokiniai ją mokosi lengviau, nes jie gali įvertinti jos logikos subtilybes. Kaip nekeista, geriausios arabų kalbos studijos yra siūlomos ne arabams skirtuose kalbos institutuose Egipte, Tunise, Sirijoje ir Vermonte.

Kai 1967 m. karas tarp arabų šalių ir Izraelio paskatino mane įsitraukti per atstumą į politiką, mane ypač suglumino vienas dalykas. Politika nebuvo vykdoma 3amiya arba plačiųjų masių kalba, kaip yra vadinami arabų dialektai, bet dažniausiai griežta ir formalia fusha, t. y. klasikine kalba. Aš greitai supratau, kad politikos analizė per susitikimus ir susirinkimus pateikiama tiokia forma, kad ji atrodytų gilesnė nei ji iš tikrųjų yra. Mano didžiam nusivylimui aš supratau, kad ypač marksistų  ir to laikotarpio išsivadavimo judėjimų žargono abstakcijos: klasių, materlialinių interesų, kapitalo ir darbininkų judėjimo apibrėžimai buvo arabizuoti ir visi šie monologai buvo skirti ne paprastiems žmonėms, o kitiems pažangiems kovotojams.

Privačiuose pokalbiuose liaudies vadai tokie, kaip Jasiras Arafatas ir Gamalis Abdu An-Naseras, su kuriais man teko palaikyti ryšius, daug geriau kalbėjo dialektu nei marksistai, kurie buvo geriau išsilavinę nei šie du lyderiai. Naseras, pavyzdžiui, savo pasekėjų masėms kalbėjo Egipto dialektu, naudodamas garsines fushos frazes. Turint omenyje tai, kad arabų iškalba labai daug priklauso nuo dramatiško kalbėjimo būdo, Arafatas turėjo žemesnio nei vidutinio lygio oratoriaus reputaciją: jo tarimo klaidos, blaškymasis ir nevykę perfrazavimai išsilavinusio žmogaus ausiai atrodė panašūs į dramblio pasivaikščiojimą porceliano parduotuvėje.

Geriausius prozos kūrnius parašė romanistai, kaip antai Elias Khūri ar Gamalis al-Ghitani ar poetai, kaip antai Adonis ar Mahmoud Darviš

Kairo Al-Azharo universitetas yra viena iš seniausių aukštojo mokslo institucijų pasaulyje. Jis taip pat yra islamo ortodoksijos tvirtovė, nes jos rektorius yra aukščiausia Egipto sunitų religinė valdžia. Be to, Al-Azhare daugiausiai, bet ne išimtinai, mokoma islamo, kurio centre yra Koranas bei visa tai, kas yra neatsiejama nuo jo - aiškinimo metodai, jurisprudencija, hadithai, arabų kalba ir gramatika.

Taigi klasikinės kalbos mokėjimu yra grindžiamas pats islamiškas mokslas Al-Azhare pačių arabų ir kitų musulmonų atžvilgiu. Kadangi musulmonai laiko Koraną įsikūnijusiu Dievo žodžiu, "nuleistu" (munzal) per daugelį apreiškimų per Muchamedą. Vadinasi, Korano kalba yra šventa; joje yra privalomos taisyklės ir paradigmos, taikomos asmenims, kurie jį naudoja, nors kaip bebūtų keista, jie pagal doktriną (i3džaz) negali jo imituoti.

Prieš šešiasdešimt metų būdavo klausomasi oratorių ir be perstojo buvo komentuojamos jų kalbos klaidos bei tai, ką jie sakė. Kai aš prieš kelis dešimtmečius Kaire pirmą kartą viešai kalbėjau arabiškai, kai baigiau, prie manęs priėjo vienas iš mano jaunesnių giminaičių ir man pasakė, kad jis yra labai nusivylęs, kad aš nebuvau labiau iškalbingas. "Bet jūs supratote, ką aš sakiau", - paklausiau aš pretenzingu balsu, nes man svarbiausia buvo, kad aš būčiau suprastas tam tikrais sudėtingais politiniais ir filosofiniais klausimais. "O taip, žinoma", atsakė jis su nepasitenkinimu, "jokių problemų, bet jūs nebuvote pakankamai iškalbus ar oratoriškas." Šis priekaištas dar mane persekioja, kai aš kalbu viešai. Aš negaliu transformuotis į iškalbingą oratorių. Aš painioju dialekto ir klasikinės kalbos idiomas pragmatiniais tikslais. Kaip kartą man buvo padaryta draugiška pastaba, aš esu panašus į žmogų, kuris turi Roll Royce, bet labiau mėgsta važinėtis su Volkswagenu.

Tik per paskutinius dešimt penkiolika metų aš supratau, kad geriausią, švariausią, taikliausią prozą arabų kalba, kurią esu kada nors skaitęs ar girdėjęs, parašė romanistai (ne kritikai), kaip antai Elias Khūri ar Gamalis al-Ghitani ar du mūsų didžiausi poetai, kaip antai Adonis ar Mahmoud Darviš: abu savo odėse pasiekė tokias poetines aukštumas, kurios didžiules audotorijas priveda iki ekstazės.

Jiems proza yra aštrus kaip skustuvas aristoteliškas instrumentas. Jų kalbos mokėjimas yra toks didžiulis ir natūralus, o talentas toks galingas, kad jie gali būti vienu metu ir iškalbingi, ir aiškūs be papildomų žodžių, varginančios žodžių gausos ar tuščio turinio. Bet man, žmogui, kuris mokėsi ne nacionalinėje arabų, o "kolonijinėje" švietimo sistemoje, reikia sąmoningų pastangų, kad galėčiau teisingai ir aiškiai sudėlioti  sakinį  klasikine arabų kalba, ir deja, turiu pripažinti rezultatas ne visada yra įtikinanatis elegancijos prasme.

Straipsnio pabaiga