Apie mokslus Egipte jau rašiau. Dabar norėčiau trumpai papasakoti įspūdžius iš kelionės į Egiptą.
Važiuoju į Egiptą ne visai ramiu laiku: ką tik praūžęs arabų pavasaris nušlavė ne tik buvusį režimą, bet ir sukėlė žmonių jausmus. Aistros dar nėra nurimusios, žmonės savim labiau pasitikintys, kupini įvairiausių vilčių ir naivumo.
Buvau kažką parašęs, bet viską ištryniau. Parašyčiau apie visokius nuotykius, nesusipratimus, apie tai, kaip jie vairuoja, kokie jie keisti kartais, nesusitvarko šiukšlių ir pan. Kas pasakė, kad viskas turi būti taip, kaip mes įpratę?
Rašysiu daugiausia apie tai, kas man paliko gerą įspūdį.
Pirmas dalykas kuris krinta į akis tai žmonių bendravimas tarpusavyje. Atrodo jie visi tarpusavyje pažįstami: bendrauja betarpiškai, paprastai, neformaliai, mūsų akimis žiūrint atrodo, kad visi yra seni pažįstami.
Važiuoju atobusu iš Kairo į Aleksandriją. Autobusas gal dvi valandas važiuoja per Kairą, užsuka į įvairiausias stotis, pravažiavimai siauri, visur vien mašinos. Tikrai nesuklysiu pasakęs, kad autobuso keleivių paieška rūpinasi gal 50 žmonių. Kiekvienoje stotelėje ar stotyje iš kažkur atsiranda vis kitas žmogus ar keli žmonės, kurie kažkaip yra susiję su autobusu. Ar tie visi padėjėjai gauna kažkokį atlygį? Greičiausiai ne. Vairuotojas visur išlipa rūko, geria arbatą ir šnekučiuojasi su visais. Iš šalies atrodo, kad visas Kairas dirba toje autobusų firmoje: iš kažkur išdygsta žmogus ir pradeda visus raginti važiuoti į Aleksandriją. Pro langą stebiu situaciją: į kažkokią stotį tarp daugybės mašinų bando pravažiuoti moteris su beveik nauja mašina. Mašinai vietos yra centimentrai. Mašinos, autobusai juda visom kryptim. Moteris akivaizdžiai nežino kaip išvairuoti. Iš kažkur išdygsta koks 10-metis berniukas, kuris imasi reguliuoti eismą, moteriai rodo dar, atgal atgal, stop, dabar į priekį. Iš kur jam užtenka sąmoningumo, kad moteriai reikia padėti? Jeigu aš jo paklausčiau to, jis tikrai nesuprastų klausimo. Lygiai taip nesuprastų klausimo mūsų vaikas, jei jo paklaustum, kodėl jis perėjo gatvę per pėsčiųjų perėją. Įsivaizduokim pažįstamą situaciją: jūs sėdit autobuse ar troleibuse ir matot atbėga nepažįstamas žmogus, durys tuoj užsidarys. Kaip jūs elgiatės? Greičiausiai jūs nepuolat gelbėti keleivio. Jo bėdos, juk ne pasaulio pabaiga už kelių minučių bus kitas autobusas. Egipte visas autobusas sukiltų ir pradėtų rėkti vairuotojui, nes jie kažkaip jaučiasi proceso dalyviais, o mes esame stebėtojais.
Važiuoju traukiniu iš Aleksandrijos. Sėdžių pirmos klasės kupe su kondicionieriumi. Pro langą plaukia Egipto vaizdai: aplink vieni laukai, kuriuose auginamos įvairios kultūros. Tuo atžvilgiu Egiptas nedaug pasikeitė nuo faraonų laikų. Nedidelis ruoželis aplink Nilą turi išmaitinti visą šalį. Kalbamės su vienu statistikos dėstytoju. Vietų traukinyje aiškiai yra mažiau nei keliaujančių. Mes važiuojantys pirma klase, esam tikri ponai, aplink stovi žmonės. Priešais matau šnekučiuojasi du jaun žmonės. Vienas toks su barzda, sakytum uolus musulmonas, sėdi, o kitas stovi. Jie aiškiai yra nepažįstami. Po kiek laiko sėdintis užleidžia vietą stovinčiam. Ar tai būtų įmanoma Lietuvoje? Gal taip, bet juk mes jaustumėmės nepatogiai, nedrįstume pasinaudoti kito žmogaus gerumu, juk jis bilietą nusipirko.
Senas draugas Hišamas, kuris gyvena Ismailijoje, man būnant Aleksandrijoje, manim labai rūpinasi, nors aš nesijaučiu, kad man reikėtų kažkokios pagalbos. Jis pasiūlo man susitikti su savo draugu Ahmed, kuris gyvena Aleksandrijoje. Susitinkam. Achmed ateina su savo draugu, kuris paskui kažkur dingsta. Vėliau besikalbant vis bandau užsiminti apie Hišamą ir suprantu, kad Ahmed beveik nieko apie jį nežino, jie dirbo kažkada prieš kelis metus vienoje kompanijoje, bet jis net nežino, kad Hišamas gyveno Lietuvoje, nežino, kiek jis vaikų turi. Aš suprantu, kad Ahmed yra tik Hišamo pažįstamas, ir tikrai ne artimas draugas, bet jis atėjo į susitikimą su manim, manim rūpinosi ir siūlė visokeriopą pagalbą, pasikvietė mane į namus. Ar aš, galvoju, galėčiau paskambinti žmogui, kuris yra tik mano pažįstamas iš kito miesto, su kuriuo aš nebendravęs jau 5 metai, ir paprašyti, kad jis pasirūpintų mano draugu? O kaip sureaguočiau, jei man paskambintų koks pažįstamas ir paprašytų tokios paslaugos?
Vaikštau penktadienį vidurdienį po Aleksandriją. Miestas ištuštėjęs, visos parduotuvės uždarytos. Staiga beveik atsitrenkiu į besimeldžiančių žmonių minią. Visa gatvė užblokuota, lieka tik siauri šaligatviai. Kaip aš jų galėjau nepastebėti? Greičiausiai jie tuo metu buvo visi buvo palinkę prie žemės. Tuo metu, kai aš juos pamatau, jie visi atsistoja. Visi atsisukę į mane, vadinasi, atsidūriau tarp maldininkų ir Mekos. Nėra, kur trauktis, preinu pro juos. Jausmas labai keistas.
Kita situacija, nors nesusijusi su pastarąja, seka už kelių minučių. Prieinu prie gatvės ir klausiu praeivio, paprasto egiptiečio, kaip nuvažiuoti kažkur. Jis iš karto sustabdo mikriuką, įsodina mane į jį, sumoka už mane ir uždaro duris. Nespėju normaliai nei padėkoti, mikriukas nuvažiuoja.
Einu su minėtu Ahmad pas jį į svečius. Daug temų jau išsemta, bendravimas nėra labai sklandus. Jis prie manęs, kaip prie užsieniečio nelabai mokančio egipto dialektą, nelabai prisitaiko. Jaučiu, kad reikia kažko esminio paklausti. Prisimenu,kad per Kalėdas kažkur Aleksandrijoje buvo padėta bomba prie bažnyčios, žuvo nemažai žmonių tiek krikščionių, tiek musulmonų. Klausiu, gal žinai, kur ta bažnyčia? Va, sako, ji kaip tik priešais mus (o aš kaip tik žadėjau vengti tokių jautrių vietų). Priešingoje kelio pusėje stovi mečetė. Atstumas gal koks 30 metrų. Visi egiptiečiai mano, kad tai saugumo tarnybų darbas, nes joks "normalus" teroristas nedės bombos prie bažnyčios, kai priešais mečetė.
Svečiuojuosi pas Hišamą. Jis gyvena Ismailijos priemiesčiuose. Nukeliaujam į Ismailiją, kuri yra ant Sueco kanalo, pabuvojam abiejose jo pusėse, reiškia pabuvojau dviejuose žemynuose – Afrikoje ir Azijoje.
Hišamo žmona visą laiką dėvi hidžabą. Su manim ji iš vis nebendrauja. Nors aš viską suprantu, ką ji sako, o jei ko nesuprantu, jai pasistengus galėčiau suprasti, bet ji bendrauja per vertėją savo vyrą. Jam sako: „ar jam (man) patiko vakarienė“? Hišamas klausia, ar tau patiko? Aš sakau „patiko“, jis jai išverčia „patiko“. Bet juk mes visi kalbam viena kalba. Kai ji ką nors atneša, aš vis padėkoju, stengiuosi viską pagirti, bet iš jos dėmesio nesulaukiu. Elgiasi su manim, kaip manęs visai nebūtų. Išeinant iš namų reikėtų padėkoti šeimininkei, atsisveikinti su ja, bet jos nėra. Bet čia aš vadovaujuosi savo europietišku supratimu. Juk aš atvažiavau ne pas ją, o pas savo draugą Hišamą. Mes su juo pasėdėjom, pašnekėjom, ji mus aptarnavo. Aš ją ir mačiau visą laiką vaikščiojančią tarp virtuvės ir salono. Išeidamas iš namų aš supratau, kad man, matyt, pagal protokolą neprikalauso atsisveikinti su ja. Ta mintis mane nuramino. Veido jos aš taip ir nepamačiau. Neturiu jokio vaizdinio akyse. Žmogus yra, balsas yra, kvapas yra, o veido nėra. Nėra ką ir sapnuoti...
Vaikštinėju su savo mokytoju Muhamed Viduržemio jūros pakrante. Reikia pereiti gatvę: trys juostos į vieną pusę, trys į kitą, bet realiai mašinos važiuoja keturiom, jei ne penkiom juostom. Muhamedas greitai pereina gatvę. Aš stoviu ir galvoju, kad jos niekad nepereisiu. Stoviu ilgai, turiu daug kantrybės. Kitoje pusėje į mane žiūri Muhamed. Kažin ką jis galvoja? Muhamed grįžta pas mane, paima už rankos ir perveda per gatvę. Geras jausmas vėl pabūti mažu vaiku...
Kitas mokytojas Muhamed man įrodinėja, kad keturios žmonos yra gerai. Jie visi mano, kad vakariečiams tai labai nepatinka. Muchamed klysta. Aš visiems visada sakau, kad keturios žmonos tikrai yra gerai. Kai pasakau, kad keturis kartus geriau nei viena, nesutikti jau nori ir pats Muchamed. Dvi žmonos, tai 1,5 karto geriau nei viena, trys – tik 1,001, o keturios – 0,5 karto. Va, tokia santuokinė matematika. Bet skaičiuose jie nesigaudo. Nežino atstumų, gyventojų skaičių. Kažką jie ten kitaip mokosi mokyklose. Muhamed sako, kad moterų Egipte yra daug daugiau nei vyrų. Santykis 125:100 ar kažkas panašaus. Skaičiai sunkiai įtikinami. Nueinu į jų statistikos puslapį ir randu labai detalų gyventojų suskirstymą pagal amžių ir lytį. Rezultatai visiškai priešingi: beveik visose amžiaus grupėse moterų yra šiek tiek mažiau nei vyrų. Žodžiu, visi, net ir norėdami, vienu metu keturių žmonų turėti negali..
Bandau surasti Aleksandrijos centrą. Klausinėju žmonių, kur centras. Niekas nežino. Turi gi būti kažkokia aikštė, mečetė, kažkokia istorinė vieta. Visi nurodo vis skirtingas vietas, o kai kurie net nesupranta klausimo. Aleksandrijos miestas išsidėstęs palei Viduržemio jūrą, miestą nuo jūros skiria apie 30 km ilgio gatvė, kurią aš taip nesėkmingai bandžiau pereiti. Ten, kur esi ten ir yra centras.
Vis gi reikėtų parašyti apie eismą. Man didelį įspūdį paliko ne tik tai, kaip jie važiuoja greitai gatvėse, bet ir taip kaip jie važiuoja visokiomis siauromis gatvėlėmis. Jos pilnos gyvenimo: ant šaligatvių parduodamos įvairios prekės, visur zuja vaikai, dvi mašinos iš priekio, dvi iš galo, dar kur nors koks asiliukas įsimaišęs, prasikeisti nėra kaip. Situacija beviltiška: nei atbula patrauksi, nei į priekį pavažiuosi. Bet, kad būčiau matęs nors vieną atvejį, kad kas nors nervintųsi, pyktų arba keiktųsi. Visi ramiai išsprendžia situaciją, jei reikėtų, mašiną tikriausiai paimtų ir paneštų...
Beieškodamas Aleksandrijos centro gatvėje užkalbinu pagyvenusį egiptietį. Man jo reikia kažko paklausti. Pradedam kalbėti. Jam viskas labai įdomu: kas, iš kur, kodėl. Stovim tarp gausybės žmonių ant šaligtavio, judrioje vietoje kokį pusvalandį ir kalbam apie kryžiaus žygius, lietuvių pagonių kovą su kryžiuočiais ir kitus dalykus. Tiksliau aš jam pasakoju, o jis manęs godžiai klauso. Žmogus išsilavinęs, bet tikrai ne inteliktualas. Tokių nuoširdžių ir smalsių žmonių gali sutikti begales. Kai palyginu juos ir mus, matau, kad mes esam praradę dievo dovaną kuo nors stebėtis: viską mes žinom, o tai ko nežinom, gali greitai sužinoti internete..
Vaikštau po Kairo Khan al-Khalili turgų. Turistų, pagrindinių jų maitintojų, nėra. Tiesa, aš esu tikras, kad pagrindiniai pirkėjai yra vietiniai, bet turistai yra tie, iš kurių gali nuplėšti daugiausiai. Aišku, visų pirkėjų dėmesys į mane. Aš žinau seną patikrintą būdą, kaip iš pasivaikščiojimo po turgų pasidaryti malonumą. Tai labai paprasta: reikia rodyti be galo didelį susidomėjimą prekėmis, stebėtis žemomis kainomis ir net užduoti tokių klausimų, kaip: "o kiek norėtumėt už 50 tokių suvenyrų". Svarbiausia neleisti jiems perimti iniciatyvos: kai jie mato, kad tu blaškaisi po parduotuvę ir puoli nuo prekės prie prekės, tarsi norėdamas viską išpirkti, iniciatyva yra tavo rankose. Dar gerai neleisti jiems uždavinėti klausimų: kas, iš kur ir t.t. Tuos pačius klausimus uždavinėju aš. Paskui galima ramiai išeiti, jie nespėja sureaguoti, galima pasakyti, kad pajuokavai ir nieko pirkti nesiruoši. Svarbu, kad bendravimas būtų malonus.
Apie įvairius išgyvenimus Egipte galima paskaityti Jurgos Mockevičiūtės straipsnius "Šiaurės Atėnuose". Parašyta žargonu, bet įdomiai ir talentingai. Tiesa, Jurgos pozicija yra paremta pranašumo teorija, steoretipais ir apibendrinimais. Reikia, pripažinti, kad patys egiptiečiai kritikuoja tuos pačius dalykus, kuriuos ir mes kritikuojam: religinį fanatizmą, stereotipinį siaurą mąstymą ir pan. Egiptiečiui, atvažiavusiam į Lietuvą gali atrodyti, kad mums visiems yra normalu važinėti išgėrus: girtų avarijos vyksta vos ne kasdien, žūsta žmonės ir niekas nesikeičia. Išvada viena: visiems tai priimtina, vadinasi visi lietuviai važinėja išgėrę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą