Mitai apie arabų kalbą ir jų išsklaidymas

Mitai apie arabų kalbą

Arabų kalba yra apipinta mitais. Kai kurie iš jų yra teisingi, kai kurie ne, kai kuriuos mitus kuria patys arabai, o kitus kuriam mes. Štai keletas mitų: arabų kalba yra šventa, labai graži, labai turtinga, labai sunki. Trumpai apie tuos mitus. Šventa ji aišku yra dėl to, kad ja parašytas Koranas. Pats Dievas tikriausiai šneka arabiškai, o remiantis gana patikimais šaltiniais ja turėtume kalbėti po mirties. Neaišku, ar velniai ją moka, bet rojuje tikrai oficiali kalba turėtų būti arabų (dar vienas argumentas galų gale pradėti mokytis arabų). Ji tikrai yra graži (gal kiek skonio reikalas) ir turtinga, nes jos turtai yra sukaupti per šimtmečius. Reta kuri kalba gali tuo pasigirti.  Tuo metu, kai visos Europos kalbos, išskyrus lotynų, kuri viduramžiais jau buvo mirusi kalba, buvo vystyklų stadijoje, arabų kalba buvo surašyta visa pasaulio išmintis.  Dėl Korano įtakos arabų kalba praktiškai nekito. Nepaisant visų spekuliacijų, apie kurias mes dar pakalbėsim, galima sakyti, kad ikiislaminės poezijos ir Korano bei šiandieninė arabų literatūrinė kalba yra ta pati.


Pas arabus yra labai populiarus kalbų skirstymas į išsivysčiusias ir neišsivysčiusias. Aišku, arabų kalba atsiduria sąrašo viršuje. Iš tikrųjų mokslininkų nuomone bet kokia kalba, net jei tai būtų kokios nors vandenyno mažos salelės kalba, turi savyje potencialą tapti didžiąją kalba, t. y. kalboje yra visos galimybės, bet jos tiesiog yra neišnaudojamos.  Be to, kalbos vertę nusako ta kalba parašyta literatūra. Na, čia fuha patenka prie tų pažengusių kalbų. Bet aš to nebūčiau linkęs pervertinti. Taip, jei kalbėsim apie viduramžius, tas tiesa. Be ta viduramžių išmintis jau yra suvirškinta. Naujaisiais amžiais literatūra arabų kalba praktiškai neegzistuoja. Galima sakyti, kad arabai toliau diskutavo dėl senų tiesų ir per paskutinius kelis šimtus metų nepasiūlė pasauliui nieko naujo. Iš grožinės literatūros autorių vakaruose žinomas yra Khalil Džibran ir kažkiek Nobelio premijos lauretas Nagib Mahfūz. Deja, reikia pripažinti, kad arabų literatūra nėra proporcinga arabų gyventojų skaičiui ir turimam naftos kiekiui.   

 

Literatūrinė arabų kalba ir dialektai

Tikriausiai skaitėte kur nors, kiek žmonių kalba arabų kalba. Milijonai, ar ne? Mokėdami arabų kalbą galėsite susikalbėti milžiniškoje teritorijoje nuo Irako Atlanto vandenyno. Tai mitas. Jūs nesusikalbėsite su tais visais milijonais.

Arabų kalba yra skirstoma į literatūrinę arabų ir į dialektus. Yra dar viena rūšis - klasikinė arabų kalba, tai daugiausia islamo pradžios kalba, bet daugelis mokslininkų nedaro tokio skirtumo. Literatūrinė arabų kalba (Modern Standard Arabic), dar vadinama fusha (toliau - LAK arba fusha), yra viena kalba visose arabų šalyse. Jūs tikriausiai šitą kalbą norite mokytis. Dialektai skiriasi ne tik tarp šalių, bet ir šalių viduje. Pavyzdžiui, egiptietis iš šiaurės sunkiai susikalbėtų su egiptiečiu iš pietų, jei kalbėtų savo dialektais. Literatūrinė arabų kalba (LAK) spausdinamos knygos, rašomi laikraščiai, sakomos oficialios kalbos ir pan. LAK yra arabų šalių lotynų kalba. Ja niekas nekalba kaip gimtąja kalba. Tai yra mokymosi procese išmokta kalba. Patys arabai sako, kad jiems mokykloje tai yra kaip užsienio kalba. Skirtumas tarp LAK ir gimtosios kalbos - dialekto yra lygiai toks pat kaip tarp prancūzų kalbos ir lotynų. Negi jūs manote, kad lotyniškai galėtumėte susikalbėti su prancūzu?.


Kaip jūs manote, kaip kalbasi susitikę marokietis su irakiečiu? Aišku, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, koks tai marokietis ir irakietis, kokio išsilavinimo, kokia profesija, kur gimęs, ar turi televizorių namuose. Vidurinę baigę žmonės gali bandyti kalbėtis LAK, jiems turėtų visai neblogai pavykti. Bet deja, jie greičiausiai nekalbės fusha, nes jie nėra įpratę ja kalbėti. Greičiausiai jie kalbės tokiu kratiniu, kuris daugiausia remiasi Egipto arabų kalba. Egiptietiškai kalbės, jei turi abu televizorių ir jį žiūri. Egipto arabų kalba yra arabų populiarios kultūros kalba. Ją daugiau mažiau supranta visur. Jei tas marokietis yra baigęs pradinę ir neturi namuose televizoriaus, tai abu greičiausiai kalbės savo dialektais, bet supras gal kokį 10 proc. Supras vienas kitą lygiai taip kaip rusas supranta kroatą. Baigę aukštąją žmonės lengvai gali kalbėtis fusha, jei turi tokį įprotį. Tai irgi svarbu, nes kai kurie arabai net ir su aukštuoju neturi tokio įpročio, nes tiesiog nėra atsidūrę situacijose, kuriose reikėtų natūraliai kalbėti LAK. Na ir dar vienas atvejis, marokietis gimęs Prancūzijoje, nuvyksta į Iraką ir patikėkit jis kalbiškai yra lygiai tokioje pat padėtyje kaip ir jūs. LAK tas marokietis mokykloje nesimokė, filmų egiptietiškų nežiūrėjo. Jis vargšas gyvendamas Prancūzijoje net angliškai nebus išmokęs. Visa tai esu pats patyręs ir nebūčiau patikėjęs, kol pats to nepamačiau. Damaske su manim buvo viena marokietė, kuri mokėjo tik marokietiškai. Mes kartu važiavom taksi. Ji bandė su vairuotoju kalbėti marokietiškai, tas manė, kad ji iš Vokietijos. Teko man jiems vertėjauti. Vairuotojas pasakė komplimentą, kuris man iki šiol skamba ausyse: "kaip čia taip išeina, užsienietis puikiausiai kalba arabiškai, o tu arabė visai nekalbi". Per 10 dienų Sirijoje ta mergina net nebandė prabilti marokietiškai ir visada bendravo angliškai.


Iš tikrųjų arabai iš labai tolimų šalių kalbėdami remiasi įvairiais kalbiniais šaltiniais: savo dialektu, fusha, egipto dialektu, t. y. jie kalba iš esmės kalba, kurios kaip tokios nėra. 

Diglosija

Štai ir priėjome prie svarbios temos - diglosijos (dvikalbystės). Jūs aišku pasakysite, kad dialektai yra visur ir tokioje mažoje Lietuvėlėje aukštaitis sunkiai susišneka su žemaičiu, o ką jau kalbėti apie tokią geografiškai didelę teritoriją. Ne, nevisai taip. Diglosija kur kas sudėtingesnis  ir visų pirma psichologinis reiškinys. Visuomenėje paraleliai egzistuoja dvi kalbos (LAK ir dialektas), viena iš jų turi aukštą statusą (High language, HL), o kita žemą statusą (Low language, LL). Tos kalbos praktiškai neturi sąlyčio taškų. Jų naudojimo sferos yra atribotos. HL yra prestižinė kalba, tai kalba, kuri išmokstama mokykloje, galų gale tai šventa Korano kalba. Žmogus, kalbantis LAK turi tam tikrą statusą, jis yra pagarbos vertas žmogus. LAK mokėjimas reiškia, kad jis yra išsilavinęs. Jeigu jūs Kairo gatvėje prabilsite LAK ir pasakysite "ana Talibun min Lituanija" (aš studentas iš Lietuvos), visi jums žemai lenksis, nes jūs mokat  šventą tokią sunkią jų kalbą. Jus tiesiog garbins.

Viena iš diglosijos pasireiškimo formų yra ta, kad arabai apskritai neigia dialektų egzistavimą. Elgiasi taip tarsi dialektai neegzistuotų. Iš tikrųjų jiems yra gėda dėl to, kad dialektai egzistuoja. Juk dialektas, jų manymu, tai iškraipyta šventoji arabų kalba. Nesu sutikęs nė vieno arabo, kuris apskritai didžiuotųsi savo gimtąją kalba - dialektu. Jeigu jums arabas pasiūlys mokytis arabų kalbos ir padės jums šiek tiek, tai žinokit, kad jus jis pamokys LAK. Jam net į galvą negali šauti, kad jums reikėtų mokytis Egipto ar Sirijos arabų. Nesu sutikęs nė vieno arabo, kuris dialektą vadintų kalba. Štai, pavyzdžiui, ką rašo apie arabų kalbą mano konkurentai kitame bloge: "Būtina paminėti, jog lingvistinė situacija arabų šalyse labai sudėtinga, nes egzistuoja klasikinė arabų kalba, tai yra Korano kalba, hadisai (pranašo Muhammado pasisakymai) ir senovinės poezijos pavyzdžiai, šiuolaikinė literatūrinė kalba, regioniniai dialektai, kasdieninė kalba, kuria bendraujama namuose ir gatvėje, paskutinė paminėtoji neturi taisyklių ir jos neišmoksi nė iš vieno vadovėlio, todėl jos negalima vadinti arabų kalba." (plačiau žr. čia)  Štai tipiškas diglosijos pasireiškimo pavyzdys - dialekto, kaip LL neigimas, jos nelaikymas kalba. 

Kartais per klaidą kokiam nors arabui pasakau pvz. "Egipto arabų kalba", mane visada pataiso ir sako, kad tai ne kalba (lugha), bet dialektas (3amiya, lahdža, daridža). Beveik visi pasakys, kad dialektuose nėra gramatikos. "Ai čia mes taip paprastai šnekam be gramatikos, čia juk ne kalba, o kažkoks dialektas".  Nuo savo LAK dėstytojo alžyriečio turiu slėpti, kad mokausi egiptiečių, norėčiau ir Alžyro dialektą pasimokyti, bet reikės ieškoti kito dėstytojo, nes manajam tai būtų smūgis. Tais klausimais su arabais geriau nediskutuoti, nes jie to nesupranta.

Su tuo kažkiek yra susijęs arabų noras varžytis, kuris dialektas artimesnis LAK. Kiekvienoje šalyje išgirsite, kad jų dialektas artimiausias fushai. Kiekvienas gi nori pasišildyti tobulos Korano kalbos spinduliuose. Sirijiečiai sakys, kad jų dialektas yra "švariausias", irakiečiai, kad jų ir t. t. Visi jie yra kažkiek teisūs. Kiekvienas dialektas yra švarus ir nešvarus savaip. Bet toks požiūris yra iš esmės klaidingas. Iš dalies galėčiau sutikti, kad maghribo kalbos yra patyrusios didesnę svetimą įtaką (berberų ir prancūzų), bet visi kiti dialektai yra šiuo požiūriu lygiaverčiai. Bet ta pasaka apie kai kurių dialektų grynumą yra populiari ir daug kas ja tiki. 

Arabai klaidingai teigia, kad visi dialektai atsirado iš fushos. Atseit vienu metu visi arabai švariai kalbėjo Korano kalba, o paskui per laiką ji kito ir va taip išsigimė į dialektus. Dialektais žmonės kalbėjo visais laikais. Korano kalba tai tik sustabdyta akimirka ir kalbininkų darbo vaisius.  

Priminsiu, kad kalbininkai neskiria sąvokų dialektas ir kalba. Skirtumą lemia politinis sprendimas. Nė viena arabų valstybė dialektui nėra suteikusi oficialios kalbos statuso. Arabų šalyse beveik nėra knygų, skirtų mokytis dialektams, nerasite vadovėlių. Panašiai jei norėtumėte Lietuvoje mokytis žemaičių. Visos knygos, vadovėliai apie dialektus yra parašyti užsienyje. Galų gale juk CIA turi suprasti, ką kalba teroristai. Tik Osama bin Ladenas vaizdo įrašuose kalba LAK, bet su savo sėbrais greičiausia kalba Saudo Arabijos dialektu.  

Susidūrimas su realybe


Taigi jūs nusiperkat kokią nors knygą anglų ar rusų kalba (lietuviškai kol kas neparašiau), pasimokot pusę metų Lietuvoje, nuvykstat kurs nors į Jordaniją ir kokią trečią dieną pradedat suprasti, kad kažkas yra ne taip, kad jūs lyg ne tą kalbą išmokot. Jaučiatės panašiai kaip ispanas Italijoje arba čekas Lenkijoje. Esmė yra ta, kad dialektų neigimu yra užsikrėtę ir vakarai, o Lietuvoje tai vyksta dėl elementaraus nežinojimo. Bėda yra ta, kad mokantis LAK yra bandoma išmokyti elementariausių dalykų, pvz. rasti kelią, apsipirkti turguje ir pan. Bet tokiam buitiniame lygyje LAK yra nenaudojama. Čia yra viena iš didžiausių arabų kalbos problemų. Buitiniame lygmenyje jūsų arabų kalba nesulauks palaikymo. Jūs niekada neišgirsite naudojant tą žodį ar konstrukciją, t. y. jūs negalėsite panaudoti tos kalbos natūralioje aplinkoje. Pavyzdžiui, jūs nuvažiuojat į Paryžių ir viską, ką išgirstat galite dėtis į galvą. Arabų šalyse jūs nieko naudingo iš LAK neišgirsite, nebent tai būtų pranešimas oro uoste. Aišku, galėsite paskaityti. Kai kurie LAK žodžiai yra visiškai nenaudojami dialektuose. Pvz. esminis veiksmažodis thahaba (eiti) yra miręs ir, jei mano valia būtų, aš jį išmesčiau iš visų vadovėlių ir žodynų. Dialektuose naudojamas "raha". Bet jei arabas išgirs, kad jūsų sakot "raha", jis jus greičiausiai pataisys ir siūlys naudoti "thahaba". Tokia situacija yra tikrai varanti į neviltį.


Dar apie mokymosi procesą. Studentai visame pasaulyje turi mokytis sudėtingos arabų kalbos gramatikos. Daiktavardžiai ir būdvardžiai turi tris linksnius. Jų galūnė skiriasi, priklausomai nuo linksnio. Išmoksti tai ir manai, kad tie linksniai yra tokie svarbūs, kaip ir lietuvių ar bent vokiečių kalboje. Vėliau paaiškėja, kad tų linksnių galūnių praktiškai nereikia. Rašant jų nebus, o kalbant patys arabai jas praleidžia. Na sakysim mums žinomas žodis Talib (studentas) vardininke turi galūnę un, išeina, kad jį reikia tarti Talibun, su artikeliu At-Talibu. Visa tai yra nonsensas. Patys arabai tų galūnių visai netaria. Talib yra Talib. Aš atidžiai klausau, kaip kalba patys arabai ir galiu konstatuoti, kad jie netaria tų galūnių. Jas taria tik arabų kalbos dėstytojai, dėstantys užsieniečiams ir žurnalistai, skaitantys žinias, nes matyt to iš jų reikalauja. Aš tų galūnių atsikračiau. Be jų kalba yra natūralesnė ir paprastesnė. Tą iš karto pastebi arabai. Sako, tu gerai kalbi arabiškai, bet klaidas darai galūnėse. Aš sau galvoju "tu parazite pats tas galūnes tari tik dėl to, kad kalbi su manim" ir jam sakau "nu jo, mano arabų dar nėra gera". Su jais bendraudamas aš pasidariau gudrus. Atvirai su jais negalima kalbėti apie religiją ir arabų kalbą. 


Štai yra toks arabų kalbos mylėtojų būrelis. Iniciatyva labai graži ir gera, už tai žmones reikia pagirti. Gaila, kol kas ten nieko rimto nėra. Visai nenoriu kritikuoti gerų iniciatyvų, bet norėdamas išgelbėti naivius žmones nuo mokymosi to, kas nepraktiška, turiu pastebėti, kad audio failiukas tenai yra visiškai netinkamas. Ten yra tik du kreipiniai su    "ja ajuha... Hasan" (o, Hasanai, tiksliai neatsimenu vardo). "Ja ajuha" yra koranininis kreipinys. Jei pasakysi jį kokiam nors Hasanui Damasko turguje, jis nugriūs vietoje. Arabai naudoja tik "ja" (jis būtinas kreipiantis į asmenį).   


Beja, knygučių apie arabų kalbą galima rasti ir Lietuvoje, lietuvių kalba. Tai dažniausiai vertimai iš kitų serijinių knygų (Berlitz ir pan.). Prieš pirkdami tokią knygutę, turite žinoti, ko siekiate. Jei jūsų tikslai praktiniai, tai geriau rinkitės dialekto knygutę. Dažnai pavadinimas nepasako, kokios arabų kalbos tai knygutė. Pvz. aš turiu "Spoken Arabic", bet tai Egipto arabų kalba. Geras pasirinkimas turistams ir šiaip žmonėms neturintiems akademinių tikslų. Įžangoje parašyta, kad visi supranta Egipto arabų. Tai tiesa, bet jei jūs vykstat į Įlankos šalis, tai gal geriau paieškokit kokios nors knygutės "Gulf Arabic".  Knygutė labai įdomi: frazė angliškai, jos ekvivalentas egipto arabų kalboje lotyniškais rašmenimis ir tos frazės atitikmuo literatūrinėje kalboje arabiškais rašmenimis, bet tai jau kita kalba. Tai reikalinga tam, kad turistas reikalui esant galėtų parodyti vietiniui tą frazę. Juk Egipto arabų kalba niekas nemoka skaityti (išskyrus jaunimą ją naudojantį sms rašymui). 


Taigi, kiek milijonų kalba arabų kalba? O koks yra raštingumo lygis arabų šalyse? Tuos milijonus, su kuriais jūs tariamai galėtumėte susikalbėti, reikėtų kažkiek sumažinti, ar ne? Ar jums nekilo toks įdomus klausimas, kodėl arabai nepopuliarina arabų kalbos. Yra juk Gėtės institutas vokiečių kalbai mokytis, British Council, CCF, Setvanteso institutas, Konfucijaus centras (net Lietuvoje yra). O apie tokį Avicenos ar Ibn Sina institutą girdėjote? Aš tai ne. Įsivaizduokit apie 200 mln. kalba arabiškai, viena iš oficialių JT kalbų ir visiškai jokio kalbos populiarinimo. Jokių pastangų skatinti arabų kalbos mokymąsi (nepainiokim su arabų kalbos mokymu islamui pažinti; pasimokę kokioje medresėje išmoksite skaityti Koraną, bet nemokėsite vandens paprašyti). Įsivaizduokim, mane domina tik kalba ir aš nenoriu tapti musulmonu. Tokio centro, kur aš užsienyje galėčiau mokytis arabų, žiūrėti arabų filmus, klausytis muzikos ir būčiau šiltai priimamas, pasaulyje nėra. Tokią situaciją iš dalies paaiškina arabų kalbos šventumas ir diglosija. Juk jei tu netapsi musulmonu, tai kam tau liestis savo nešvariom rankom prie šventų dalykų. Diglosija lemia tai, kad fusha nėra arabų gimtoji kalba. Jie kalba ja iš reikalo, atsidūrę tam tikrose situacijose. Psichologiškai jiems sunku populiarinti kalbą, kuri nėra gimtoji. Nepaisant visų kalbų apie jos šventumą ir grožį, tenka pripažinti, kad patys arabai, net ir tie kurie moka, nenoriai kalba fusha. Na pakalbės su jumis pusvalandį, bet ilgiau neturės kantrybės. Jiems tai yra "Shakespeare English". Aš čia nekalbu apie jūsų arabų kalbos dėstytoją arba kokį šeichą, bet apie paprastus žmones, kuriuos jūs sutinkate arabų šalyse. Nors jūs sunkiai tuo patikėsite, bet žinokite, kad paprastam libaniečiui yra lengviau kalbėti angliškai, o paprastam alžyriečiui prancūziškai nei fusha. Tai psichologiniai dalykai. Mums lietuviams gal kiek sunku tą suvokti, nes mes neturim analogų. Gal panašu būtų, jei kalbėtų lietuviškai koks 19 amžiaus viduryje emigravęs lietuvis, kuris nebūtų turėjęs kontaktų su lietuvių kalba. Sakykim tai Daukanto kalba. Gal jūs ją suprastumėt, bet kalbėti, net jei mokėtumėt, tiesiog neapsiverstų liežuvis. Fusha arabams turi savo vietą, tai aukštų temų kalba ir ji netinka anekdotam pasakoti ir kvailom dainom apie meilę dainuoti. Beje, jei norite mokytis arabų kalbos iš dainų, tai turėsite pavargti ieškodami dainų fusha. Gal tik kokie 5 proc. visų dainų yra fusha. Paprastai kai koks dainininkas tampa garsus, karjeros viršūnėje jis atiduoda duoklę arabų poezijai ir sudainuoja keletą dainų fusha.  

Kitas toks keistas dalykas yra tas, kad arabai tuoj taip atsargiai pradeda klausinėti, kodėl mokaisi arabų. Na jei jūs domitės islamu, tai viskas gerai, bet jei ne, tai greičiausiai liksite nesuprastas. Galite kalbėti apie mokymąsi kaip hobį, karjerą, darbo perspektyvas ir pan. Viskas eis pro šalį. Jei jūs sakysite, kad tai didelis privalumas, jiems tai nuskambės keistai. Sakys maždaug taip: žiūrėk mūsų kiek milijonų, o mes nejaučiam, kad tai privalumas, Europoje ir Amerikoje mūsų irgi milijonai ir mums nuo to ne lengviau. Į arabistus jie irgi keistai žiūri, nes maždaug jau mes viską apie arabų kalbą prieš 1000 metų pasakėm, ką tu dar gali nuveikti kaip užsienietis.

Ką man daryti su savo svajone mokytis arabų?

Tikiuosi neatbaidžiau nuo noro mokytis arabų? Ne, to visai nesiekiu. Mano tikslas įvesti šiek tiek į kontekstą. Štai jums pateiksiu pavyzdį iš interneto. 2003 metais kai Lietuva pradėjo dalyvauti Irako kampanijoje, staiga prireikė arabų kalbą mokančių žmonių, ypač kariuomenėje. VU Orientalistikos centro žmonės pasakė, kad maždaug per mėnesį galėtų pramokyti žmones arabiškai (kad jie galėtų susikalbėti Irake). Visų pirma per mėnesį nelabai išeina, antra OC gali mokyti tik fushą, kuria Irako kaime nelabai susikalbėsi su valstiečiu. Tokie pareiškimai atsiranda iš nežinojimo. Taigi OC gali mokyti karius rusų kalbos, kurią jie naudos sakykime, Slovakijoje. Tai aišku geriau negu nieko.

Aš pats visai neblogai moku fushą. Arabų politines laidas suprantu, nors visada pasitaiko nežinomų žodžių. Jeigu jūs norite mokytis fushą, tai ir mokykitės ją. Bet kokioje arabų šalyje ji padės jums išsisukti iš situacijos. Kaip sakiau, jus gerbs, laikys dideliu išminčium. Praktiškai užteks 3 sakinių, kad būtumėt pripažintas kalbančiu arabiškai. Arabų šalys labai dėkingos tuo požiūriu, kad žmonės yra labai draugiški ir komunikabilūs. Jūs turėsite šimtus progų kartoti tuos pačius sakinius. Jus vis klaus ir klaus tuos pačius klausimus: kas iš kur, kodėl, šeima, kiek laiko šalyje ir t.t. Visi klaus to paties.  


Mokant fushą, dialektus perprasti nėra taip sunku, bet reikia tam tikrų kodų. Svarbiausia reikia nebijoti dialektų. Didžiausia klaida, kurią dariau ir aš pats, kad dialektai yra ignoruojami. Iš tikrųjų reikia suprasti ir tą vargšą studentą, kuris vienu metu praktiškai turi mokytis dvi kalbas. Mano pirmas susidūrimas su arabų kalba buvo vienoje iš įlankos šalių. Reikia kažkiek laiko, kad galėtum viską atsijoti. Įlankos šalyse pilna arabų iš visų šalių, plius daug darbininkų iš Azijos.   Kaip pvz., atrodo pirmas susidūrimas su arabu. Aišku, klaus vardo. Fushoje tai skamba taip: "maa smuka", dialektuose jokio "maa" nėra. Klausimas skamba, pvz. "šusmak". Iš pirmo karto neišriši.


Kaip nebūtų keista, po kažkiek laiko pradedi perimti dialekto gramatiką, žodyną. Tai vyksta palaipsniui ir natūraliai. Beveik visi mokantys fushą, gyvendami arabų šalyse, su palyginus nedidelėm pastangom pradeda kalbėti vietiniu dialektu. Bet atvirkščiai tai neveikia. Jei moki dialektą, fushos neišmoksi nors ir 50 metų išgyventum arabų šalyje. Fushos mokymasis yra akademinis mokymasis. Pats esu buvęs Sirijoje, Jordanijoje, Kuveite, Tunise ir Egipte ir ten be jokių problemų susikalbu remdamasis fusha. Sakau remdamasis, nes fusha sudaro žodyną, bet kiekvienoje šalyje yra tam tikrų gramatikos ir tarimo niuansų. Apskritai reikia kažkiek mokėti  bent vieną dialektą, tada visi kiti tampa suprantamesni.

Dialektus reikia priimti kaip realybę, o ne apgailestauti, kad mokėdamas arabų negali susikalbėti arabiškai. Iš tikrųjų mokėdamas fushą, turi raktą į visus arabų dialektus. Be to, kuo tema yra labiau socialinė, o ne buitinė, tuo labiau vienodėja žodynas. Pvz., žodžiai, ekonomika, politika, lėktuvas, prezidentas, rinkimai, atsistatydinti, protestai, streikas ir t. t. bus vienodi visuose dialektuose, bet žodžiai, stalas, rankšluostis, paklodė, kambarys, lova, norėti, galėti ir pan. gali būti skirtingi. Apskritai, teigiama, kad joks arabas praktiškai negali kalbėti fusha, nesiremdamas savo dialektu. Vis tiek kas nors išlenda: arba žodžiai, arba sintaksė, arba gramatika, arba koks posakis, patarlė ir pan. Kiek pastebiu, įlankos šalių arabai  paprastai gražiau kalba, ko nepasakysi, pvz., apie libaniečius ar egiptiečius. Pas libaniečius visada išlenda tas "b" prieš veiksmažodžius ("bjiktub" vietoj "jaktub") bei a keitimas į ė mot. giminės daiktavardžiuose (madinė vietoj madina). Egiptiečiai visur ir visada vietoj dž sakys g. Tai yra tipiškas Egipto arabų kalbos bruožas. Joks egiptietis netars dž. Smulkmena, tą greitai gali išrišti, bet žmogui, kuris yra išmokęs, kad kupranugaris yra "džamal" nebūtinai iš karto yra aišku, kad "gamal" yra tas pats "džamal". Štai geras pratimukas mokantiems arabiškai - visus dž pakeiskit kalbėdami į g. Galit lietuviškai pradžioje pasitreniruoti.  Bet kaip sakiau, jūs negalit paveikti žmonių, kad jie kalbėtų taip, kaip jums suprantama.  Lengviausiai arabiškai susikalbėsit su užsieniečiais. Tikras malonumas kalbėti su kokiu nors turku ar iraniečiu. Jie kalba lygiai taip pat kaip ir pats esi išmokęs.

Aš užjaučiu tuos arabų kalbos vertėjus žodžiu, kurie turi versti iš arabų, nes kiekvienas ateina su savo dialekto įtaka. Įdomumo dėlei paklausiau Muamaro Kadafio kreipimosi į tautą. Vietomis eina suprasti, bet šiaip Muamaras nėra labai išsilavinęs, jis visada pabrėžia, kad yra beduinas ir kalba kaip beduinas. Nors jo kalba JT, kai jis suplėšo JT chartiją yra suprantama. Žmogus matyt šiek tiek prisitaikė prie auditorijos.

Arabų kalba sunki kalba?

Tikriausiai taip. Yra keletas objektyvių priežasčių. Ilga kalbos istorija, plati geografija, diglosija tai tik vienos iš priežasčių, kurios arabų kalbos mokymąsi apsunkina. Mums ji sunki yra dėl to, kad mes neturėjome su ja jokių kontaktų, jos negirdime, mums viską reikia išmokti nuo 0. Mokydamasis bet kokios Europos kalbos, net ir tokių egzotinių kaip vengrų ar suomių, visada turėsi į ką atsiremti, tie patys žodžiai egzistuoja visose kalbose, daug tarptautinių žodžių. Čia nieko nėra pažįstamo. Kiekvieną žodį - kosmosas, ekonomika, universalus, futbolas ir pan. - turi išmokti. Juk arabų kalba yra toji lotynų kalba, iš kurios žodžius perėmė beveik visos  Azijos ir Afrikos kalbos, ypač farsi, turkų, dari, puštu, hindi, urdu, suwaheli ir pan.  Taigi arabų kalbos žodžiai yra tarptautiniai žodžiai, kurie yra kitose kalbose, bet mums jie yra nežinomi.  

O jūs beje ar arabų šalyse pastebėjote kur nors sėdintį arabą ir ką nors skaitantį (ne Koraną ir ne laikraštį). Aš ne. Įdomus dalykas, ar ne? Pasirodo, kad ta šventąja kalba arabai nelabai mėgsta skaityti. Sakysit neturi tokio įpročio. Gal ir taip, tai kultūros dalis. Tik arabai gali sėdėti po medžiu visą dieną ir nieko neveikti. Čia ne tradicijų kritika. Atvirkščiai mokėjimas nieko neveikti ir nesirgti depresija yra Dievo dovana. Taigi grįžtam prie skaitymo. Deja, jie neskaito dėl to, kad skaitymas arabų kalba yra daug didesnis menas, nei skaitymas lietuviškai. Juk balsių jie nerašo. Kad galėtum skaityti, turi tikrai daug skaityti, kad tai teiktų malonumą. Daug dalykų arabų kalboje yra paslėpta, kaip tariasi veiksmažodis supranti tik perskaitęs sakinį, kai pamatai, kad ten neveikiamoji rūšis, o ne veikiamoji. Žodžiu, rašto sistema yra sunki. Tą pripažįsta ir patys arabai, bet nieko pakeisti negali, nes juk arabų kalba šventa. Aišku, arabai mažai skaito, nes jiems tai neteikia malonumo. Vidutiniškai išsilavinęs žmogus, jei jis nėra arabų mokytojas, ir šiaip intelektualas, skaitydamas laikas nuo laiko naudojasi žodynu. Mes su savo mokytoju skaitom vieną romaną, tai jam vis išlenda nežinomi žodžiai. Poeziją apskritai reikia šifruoti kaip kokį dantiraštį. Ar jūs įsivaizduojat save skaitantį kokį nors tarpukario Lietuvos rašytoją ir aiškinantis reikšmes žodyne. Na, jei pasitaikys koks žodis, tai greičiausiai iš buities ir jums jis nebus svarbus suprasti esmę. Su arabų kalba yra kitaip.   

Arabų kalbos ortografija yra sunki. Tarimas sunkus. Pvz. problemų gali kelti ne kh ir gh ir q garsai, bet garsas "ain" (čiame bloge žymimas kaip 3). Tas garsas arabams yra priebalsis, nors mes jį laikom balse. Mūsų kalbose jis tiesiog išnyksta: lieka tik po jo einanti balsė (pvz., žodžių arabas, Irakas pradžioje). 


Raštingumo lygis arabų šalyse nėra labai aukštas. Apskritai švietimo sistemoje yra daug spragų. Štai pasitelkime į pagalbą 2003 m. Jungtinių Tautų plėtros programos (UNDP) parengtą antrą ataskaitą apie arabų šalių raidą (manau, kad situacija dramatiškai nepasikeitė, vėliau paieškosiu naujesnių duomenų). Joje, pavyzdžiui, apie knygų leidybą rašoma: "Vietinių knygų leidyba irgi menka. Arabai sudaro 5% pasaulio gyventojų, tuo tarpu išleidžia tik 1% pasaulio knygų. 17% arabiškų knygų yra religinės, lyginant su 5% religinių knygų pasaulyje. Pavyzdžiui, 1996 m. arabų šalys išleido ne daugiau kaip 1945 grožines knygas. Tai sudaro 0,8% pasaulio grožinės literatūros leidybos, o skaitytojų 22-jose arabų šalyse yra 280 mln." Palyginkime: 2007 m. Lietuvoje buvo išleista 4567 knygų daugiau nei 8 milijardų tiražu. Palyginimas nėra gal labai korektiškas, nes egzistuoja 10 metų skirtumas, be to, Lietuvos atveju skaičius atspindi visą knygų leidybą, bet tai kažkiek padeda įsivaizduoti, kokia menka yra knygų leidyba arabų šalyse. Ten pat rašoma: "Ataskaita nurodė ir „didelę arabų kalbos mokymo krizę“. Turima omeny prastėjantys praktiniai kalbos įgūdžiai. Pasak ataskaitos, arabų kalbos pamokos dažnai apribojamos rašymo įgūdžių lavinimu, užmirštant skaitymo įgūdžius. Todėl klasikinė arabų kalba „nebenaudojama kaip šnekamoji kalba“. Dar viena šokiruojanti iš to paties pranešimo: ispanai per metus išverčia daugiau knygų nei visos arabų šalys išvertė per 1000 metų. Štai naujesni duomenys apie knygų leidybą visose arabų šalyse: 7230 (2006 m.), 7080 (2007 m.) ir 5910 (2008 m.). Taigi Lietuvoje su 3,5 mln. gyvenotojų išleidžiama tik truputį mažiau knygų negu visose arabų šalyse kartu sudėjus. Beje, būdamas Egipte netyčia užtikau Egipto intelektualo Džalal Amin knygą  "Illusion Of Progress in the Arab World: A Critique of Western Misconstructions", kurioje jis kritikuoja šią ataskaitą. Jo mintis maždaug tokia: kas iš tų jūsų milijonų knygų ir laikračių, jūs pažiūrėkit, kokie beverčiai dalykai ten rašomi. Tas tiesa - į statistiką patenka ir visos knygos apie kulinariją, pigūs detektyviniai romanėliai ir t. t. 

65 milijonai arabų yra beraščiai. Fusha jie bus girdėję, kažkiek ją supranta, bet susikalbėti su jais fusha bus sunku. Pasakyti jums jie nieko negalės. Taigi mūsų visų tikslas turėtų būti, kad patys arabai išmoktų literatūrinę arabų kalbą. Patikėkite situacija yra tikrai liūdna. Pats esu šimtą kartų atsidūręs kebliose situacijose, kai tiesiog nesusikalbi. Na, gali pataikyti ant kokio šeicho, kuris labai maloniai su tavim kalbės fusha, bet kur tu tą šeichą sutiksi vidury dykumos. Atsimenu, ieškau Damaske viešbučio, lietus pliaupia kaip iš kibiro. Toks berniukas manęs vis klausia "šiū biddak?". Aš su juo visaip kalbu ir nesusikalbu, bet spėju, kad tas "šiū biddak" reiškia "ko nori" (plg. fushoje: "maatha turydu"). Man kažkaip neatėjo į galvą, kad vaikas gali nemokėti fushos. Bet iš kur jis gali mokėti, jei jam kokie 8 metai. 


Taigi padarykime šokiruojančią, bet teisingą išvadą: fusha yra užsienio kalba patiems arabams. Didelė dalis arabų jos nemoka. Kai kuriuose kaimuose rasite vos keletą žmonių, kurie supranta žinias (sakytines ir rašytines) ir gali pasakyti kitiems, kas vyksta pasaulyje. Arba pasakykime kitaip: pavaldiniai nesupranta valdančiosios klasės. Tokia situacija matyt kažkam yra paranki.


Jei kalbėsime apie tuos, kurie moka fushą, tai atkreipkime dėmesį į psichologinį faktorių: svarbu, kad žmogus kalbėdamas fusha jaustųsi gerai. Taip jaučiasi ne visi arabai. Matot, koks paradoksas gaunasi, jie patys moko arabų, bet paskui paaiškėja, kad ta kalba yra pusinė, kad norint gerai jaustis dar reikia mokėti ir gyvą kalbą - dialektą. 


Aš sakyčiau, kad tas požiūris į fusha skiriasi arabų šalyse. Mano nuomone, situacija yra šiek tiek geresnė įlankos šalyse, Saudo Arabijoje, Jordanijoje. Mažai esu buvęs Magribe, bet ten yra didžiulė prancūzų  ir berberų kalbų įtaka.  Situaciją Alžyre galėtų pailiustruoti toks, manau, iš gyvenimo paimtas anekdotas: "Ispanas Alžyre kavinėje literatūrine kalba sako "Urydu tufaha" (noriu obuolio), padavėjas jo nesupranta. Ispanas kartoja kelis kartus tą prašymą arabiškai, bet padavėjas nesupranta. Tada ispanui trūksta kantrybė ir jis sako prancūziškai : "je veux du pomme". Tada padavėjas sako "O, kodėl tu nesakei, kad kalbi arabiškai?" Esmė yra ta, kad tas padavėjas gyvenime nėra susidūręs su situacija, kad kas jo fusha prašytų obuolio, nors, pavyzdžiui, imamo kalbą per pektadienio pamokslą jis tikriausiai supranta. Tai yra svarbus momentas. Fusha obuolio gali paprašyti tik koks naivuolis užsienietis. Pavyzdžiui, nuėjęs pas kirpėją sunkiai galėtum paaiškinti fusha ko nori, nes kirpėjas tokiam buitiniam lygmenyje fushos niekada nebus naudojęs.  Kitas čia svarbus momentas, kad alžyriečiai jau yra šiek tiek pasiklydę savo kalboje ir jiems atrodo, kad prancūzų kalba ir yra arabų kalba.

Arabų kalbos reforma?

Kyla klausimas, kodėl taip yra. Mano požiūriu, reikalinga švietimo ir kalbos (ortografijos) reforma. Reikia palengvinti arabų raštą.  

Deja, arabų kalbos reformos nebus artimiausiu metu. Arabų kalbos šventumas turi savo pliusų ir minusų. Pliusas tai, kad jis visgi padėjo ir padeda išlikti arabų kalbai. Kaip ten bebūtų arabų kalba yra labiausiai arabus vienijantis veiksnys. Trūkumas yra tas, kad su ja negali elgtis taip laisvai, kaip su kokia kita kalba. Arabai negali kaip vokiečiai reformuoti rašybos. Apskritai jie nieko negali. Jei arabai reformuos savo klabinę sistemą, tai žinokit, kad prieš tai jos turės tapti sekuliariomis valstybėmis. Be to, sunku būtų visoms arabų valstybėms pasiekti susitarimą. Antra, tam priešintųsi elitas. Juk dabartinė situacija iš dalies yra naudinga. Mažai raštingą liaudį juk lengviau valdyti. Aišku bet kokia reforma reikštų, kad yra abejojama arabų kalbos, o kartu ir Korano tobulumu. Šito neleistų joks šeichas. Aš sakau, kad visgi reforma yra įmanoma. Bet ta reforma tai būtų radikali visuomenės reforma, o ji galima tik po didelių sukrėtimų. Panašiai žlugus Osmanų imperijai, Turkijoje buvo atsisakyta arabų rašto. Iš esmės pradžiai reikėtų labai nedaug – įvesti keletą naujų raidžių, kad būtų galima žymėti balses. Dabartinio apibalsinimo neužtenka, nes jis yra rašomas virš raidžių (panašiai kaip mūsų kirčiai), ir vizualiai yra sunkiau pastebimas. Kadangi arabų raštas yra toks virvelinis, tai dažnai sunku suprasti virš kurios raidės tas apibalsinimo ženklas padėtas. Geras sprendimas būtų ir viso rašto keitimas į lotyniškąjį. Tačiau tokiu atveju būtų prarasta visa arabų raštija, panašiai kaip buvo prarasta raštija lotyniškai. Bet tai tik pradžia, iš tikrųjų reikėtų peržiūrėti žodyną, atsisakyti gyvai nebenaudojamų žodžių, įsileisti tuos, kurie plačiai naudojami beveik visuose dialektuose, t. y. šiek tiek priartinti fushą prie dialektų. Gramatiką reikėtų supaprastinti. Svarbiausias dalykas patiems arabams reikėtų pakeisti požiūrį į arabų kalbą. Pavyzdžiui, terminijos srityje Lietuva dirba daugiau nei visos arabų šalys. Arabai labai atsilieka terminijos mokslo, technologijų srityje kūrime. Mažai atliekama techninių dokumentų vertimų į arabų kalbą. Neturiu duomenų, bet įtariu, kad Lietuvoje gali būti išverčiama daugiau techninio pobūdžio dokumentų į lietuvių kalbą nei į arabų kalbą. 


Kas visa tai turi daryti? Aišku patys arabai. Jei nieko nebus daroma, literatūrinės arabų kalbos laukia natūrali mirtis. Arabų kalba gali tapti religinių ritualų kalba.     

Mokymosi ypatumai

Arabų kalbą mokančių žmonių ne arabų yra mažai. Tai yra visiškai suprantama. Juk kontaktų su ta kalba mes turim mažai, o kontaktas yra esminis dalykas. Be to, kaip suprantat, arabų kalbos mokėjimas reiškia dviejų kalbų - fushos ir dialekto mokėjimą. Aš ir pats stringu su arabų. Visada galvodovau, kodėl. Atsakymas labai paprastas, norint tikrai mokėti arabų reikia priimti viską, kas tą kalbą sudaro. Mano mokslai ir savarankiškos studijos daugiausiai koncentravosi į žiniasklaidos kalbą. Tai sritis, kurioje ta kalba daugiausiai naudojama. Bet to nepakanka. Pirma, arabų kalba tai ir klasikinė arabų literatūra ir visų pirma poezija. Arabai, mano galva didžiausi pasaulio poetai. Jokioje kultūroje gyvas žodis neturi tokios didelės reikšmės. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad dykumoje negalėjo būti jokios kitos kultūros formos kaip žodinė. Po laikraščio paėmęs į rankas knygą, tegul ir ne iš 9 amžiaus, susiduri su visai kita kalba. Žodynas yra visai kitas.  Džahilijos laikotarpio poezija yra aukštasis pilotažas patiems arabams. Antra, arabų kalba tai dialektai. Na ir trečia, tai Koranas.

Mano mokymosi metodas buvo labai paprastas - aš daug klausiausi radijos. Įsirašydavau žinių laidas ir jas po to šifruodavau. Žinios labai dėkingas dalykas. Jos kartojasi, dažniausiai žinai kontekstą. Pradžioje sunku, nes kiekvienas žodis yra naujas, bet su laiku ryškėja kalbos kontūrai. Arabų kalba tuo atžvilgiu mums yra gana sunki, nes yra daug panašiai skambančių garsų. Yra du s, du d, du th, du k, du t garsai. Šiaip jų tarimas skiriasi, bet užsieniečiui tas skirtumas yra per mažas. Isivaizduokim žodis susideda tik iš tų raidžių. Žodyne turi tikrinti visas įmanomas kombinacijas. Būna, kad ir nerandi žodžio, paaiškėja, kad klaidą padarei kitur, pvz. supainiojai d su t.  Bet toks mokymasis turi prasmės - labai išlavėja klausa. Žodynas pasidaro, aišku, toks įdomus - prilenda į galvą visokių žurnalistinių frazių: dvigubi standartai, taikos procesas, žemė už taiką, sijonistinis darinys, šviesa tunelio gale ir t. t. Politinėm temom gali pakalbėti.   


Paklausite, per kiek laiko galima išmokti arabų. Pirmi dešimt metų būna sunkūs, o paskui viskas kažkaip pasidaro lengviau :) Jei rimtai, per metus laiko kaip ir bet kokią kitą kalbą, per savaitę skiriant maždaug 10 valandų. Tai sena teorija, pagal kurią, pažangos nejauti, jei nedirbi daug.  Priešingu atveju gaunasi trypčiojimas vietoje: painoji žodžius, maišai laikus, viskas atrodo girdėta, bet tiksliai negali prisiminti, ką reiškia žodis. Na, po metų jau turėtum gaudytis kalboje. Bet tai yra pavojingas etapas - nenaudojamos žinios, kurios nėra labai gilios, greitai užsimiršta. Taigi pasimokius metus, dingti nėra kur: arba eini į priekį, arba metų darbas eina šuniui ant uodegos.   


Yra visokių knygučių "Arabic in three monthes", esu net kažkada matęs "Arabic in seven days". Tokiose knygutėse moko dažniausiai frazių. Gali jas iškalti, bet ar tai kalbos mokėjimas? Visos tos knygutės yra pasmerktas dalykas, vien dėl to, kad jose dažniausiai nėra tarimo. Ar koks amerikonas su savo tarimu gali būti suprastas kur nors po poros mėnesių mokymosi?


Mane žavi kai kurių arabų kalbos kursų aprašymas: "Šiame lygyje (4 iš 4) Jūs ne tik pradėsite diskutuoti ekonominėmis, politinėmis ir kitomis Jus dominančiomis temomis, bet ir galėsite susitikti su arabakalbiais. Šiame lygyje jau galėsite skaityti arabų kalba parašytą literatūrą, ją nagrinėti." Kursas trunka 50 valandų, vadinasi, baigdamas ketvirtą lygį žmogus būna išklausęs maždaug 200 valandų. Aš norėčiau pasižiūrėti į tokį žmogų, kuris arabiškai galėtų diskutuoti ekonominėmis temomis ir dar nagrinėti literatūrą po 200 valandų kurso. Na jei sakinį "nafta yra brangi", būtų galima užskaityti kaip diskusiją ekonomine tema, gal ir taip.  Žmogus turi gyventi arabų kalba, kad pasiektų tokių rezultatų po 200 valandų. Taigi jas reikėtų padauginti iš trijų (kiekvienai valandai paskaitoje 3 valandos savarankiško darbo).


Šiandien galimybės mokytis arabų yra idealios. Jums nereikia niekur važiuoti. Viskas yra čia ranka pasiekiama - arabų radijas, televizija, mokymo priemonės, žodynai, net ir patys arabai pas mus atvažiavo. Gal tik šiek tiek reikia investicijų, bet tai labiausiai atsiperkanti investicija. Aišku, reikia atkaklumo, bet čia juk ir yra visa paslaptis: tik tas kuris negali laiko ir pastangų gali kažką pasiekti (man Talaba al-3ula' sahara al-lajali - kas siekia aukštumų, nemiega naktimis). Atkritimo procentas iš arabų kalbos yra gana didelis. Žmonės nusivilia, nes rezultatai jų netenkina. Tas pasitenkinimo jausmas, kad kažką supranti, kad gali pasakyti, kad turi priėjimą prie kažkokios kitiems neprieinamos išminties, ateina negreitai, bet atperka visas kančias.


Lietuviai kalbų mokymosi atžvilgiu yra gana geroje padėtyje, nes mes kaip maža tauta turime kitų kalbų mokymosi patirtį. To nepasakysi apie didžiųjų tautų atstovus. Nesu sutikęs nė vieno amerikiečio, kuris mokėtų arabiškai, nors jie iš esmės turi idealias sąlygas - gausybė stipedijų, grantų ir garantuota darbo vieta. Bet pasimokę pusmetį, jie kažkaip supasuoja.  


Arabų kalbos mokėjimo nauda


Ar visų dalykų naudą galima išmatuoti?  Kokia nauda iš to, kad, pvz., šoki klasikinius šokius arba groji fleita. Piniginės gal būt jokios. Aš kelis metus gyvenau iš arabų kalbos, dabar tai mano hobis. Žiūriu arabų televiziją, klausau įdomias laidas iš arabų pasaulio, skaitau knygas, poeziją ir nuo to kaifuoju. Didžiausią malonumą patiriu, kai nuvažiuoju į arabų kraštus, pasikalbu su paprastais žmonėmis. 


Jei norite kažko konkretesnio, tai pasakysiu štai ką: kalbos mokėjimo naudą apibrėžia trys faktoriai: ta kalba kalbančių gyventojų skaičius (sakykim 200 mln.), tavo pilietybės kalba kalbančių žmonių skaičius (3,5 mln.) ir tą kalbą mokančių tavo bendrapiliečių skaičius (apie 100 - gal tas skaičius yra kiek padidintas, sunku pasakyti, bet visgi aš to skaičiaus labai nebūčiau linkęs sumažinti; šiaip ar tai yra ir arabistų ir žmonių gyvenančių ar gyvenusių arabų šalyse, jei pridėsim vaikus iš mišrių santuokų, skaičius dar išaugs). Taigi arabų kalba šio santykio atžvilgiu yra idealiausias pasirinkimas. Labai mažai ją mokančių, o poreikis didžiulis. Nereikia manyti, kad užteks Lietuvai 5-10 arabistų. Visi ras savo vietą: vieni versle, kiti diplomatijoje, treti vertimuose, dar kiti akademinėje srityje. Pridėkim dar jėgos struktūras, Lietuvos dalyvavimą karinėse operacijose arabų šalyse. Esmė čia yra iš tikrųjų ne arabų mokančių žmonių skaičiuje, o žmogaus gebėjimuose ir specializacijoje. Juk ir tą patį darbą gali padaryti geriau nei kitas. Žodžiu, ateitis priklauso arabų kalbai (atsiprašau visų sinologų). Anglų kalba nebėra privalumas, o natūrali būtinybė. 
   

Arabų studijos ir arabistika Lietuvoje

Arabistiką baigusių žmonių Lietuvoje mažai, bet jų vis daugėja. Bet nesureikšminkime to. Juk ne kiekvienas baigęs arabistiką yra arabistas, kaip ne kiekvienas baigęs anglų kalbą yra anglistas. Formaliai taip, bet arabistų akademine prasme nėra ir dar kurį laiką nebus. Tam reikia pašaukimą jaučiančių žmonių.


Beje, keletas firmelių Lietuvje nuolat organizuoja arabų kalbos kursus. Mane nustebino arabia.lt, kuri iš esmės užsiima tik arabų kalbos mokymu. Tiesa firma to nepavadinsi, jie turi interneto puslapį, skirtą arabų klabos kursams, bet užsiima ir kitomis kalbomis.       



Reziumė    

Taigi arabų literatūrinė kalba (fusha) yra arabų šalių lingva franca, panašiai kaip lotynų kalba (kokia ji buvo ir kokį vaidmenį vaidino viduramžiais iki maždaug 16 a.). Mokėdami ją, jūs atveriate duris į ofiacialų arabų pasaulį: suprantate žinių laidas, galite skaityti laikraščius, knygas, galite suprasti Osama bin Ladeno kreipimąsi į musulmonus ir duoti interviu arabų televizijai.  Fusha yra raktas į arabų dialektus. Bet jei jūsų tikslai yra praktiški - ruošiatės gyventi arabų šalyje (ištekėjote, pvz.), negaiškite laiko tam raktui, bet eikite tiesiai pro atviras duris į dialektą (iš tikrųjų tos durys yra neužrakintos ir rakto nereikia, priešingai nei mano beveik visi arabai). 


Kalbinė situacija arabų šalyse yra labai sudėtinga. Kiekvienoje arabų šalyje yra daug arabų iš kitų šalių. Vieni dirba kaip gastarbeiteriai (iš mažiau turtingų šalių), kiti masiškai važiuoja į užsienio arabų šalis ilsėtis. Arabus galima sulyginti su slavais, jei jie turėtų bendrauti kažkokia slavų kalba. Slavai neturi tokių glaudžių kontaktų, kitaip nei arabai, todėl jiems sunkiai pavyksta bendrauti vien tik slavų kalba. Kažkuria prasme panašiai, bet kur kas sėkmingiau bendrauja arabai arabiškai. Išrišti tą kalbinę situaciją yra labai sunku užsieniečiui. 


Pripažinsiu, kad tai chaotiškas minčių kratinys. Į vieną vietą sudėjau tai, kas gulėjo ant širdies. Bet tikiuosi, kad tai padės šiek tiek suvokti, kas ta arabų kalba.   
                   

Jei kyla kokių nors minčių, turite klausimų dėl arabų kalbos, rašykit komentarą arba emeilą į gmail adresu arabu.kalba