Je suis ou je suis pas Charlie Hebdo?

Paskaičius Lietuvos spaudoje reakcijas į įvykius Paryžiuje kilo keletas minčių. Stovyklos yra dvi: vieni vienaip ar kitaip smerkiantys islamą, kiti keliantys klausimą dėl žodžio laisvės ribų. Prie pirmųjų būtų galima priskirti tokius autorius kaip V. Laučius, („Kaip islamistai žudo Europą“), B. Matelis „Vaizduoti visų religijų pranašų užpakalius – irgižodžio laisvė“, prie antrųjų reikia priskirti N. Vasiliauskaitę „Kodėl nereikia būti Šarliu“, G. Gaivenytę („Ir karikatūristo, ir teroristo gyvybė yra šventa“, „Vaizduoti pranašo užpakalį – jokia žodžio laisvė“). Kaip atskirą kategoriją reikėtų išskirti A. Užkalnį ir jo straipsnį „Auklėkim ir laužykim teroro religiją“. Kadangi straipsnis pilnas įvairiausių užgauliojimų, nelogiškumų, pačių įvairiausių istorinių aliuzijų į įvairias epochas, pradedant actekais ir baigiant Čečėnija, rėksmingas ir primenantis Gebelso stilių, tai man nedrąsu jį net kritikuoti. Nors pats autorius sako, kad „humoras ir satyra <...> turi teisę įžeisti, pašiepti ir niekinti“, jo suteikta teise aš nepasinaudosiu. Kaip ten bebūtų, yra toks Užkalnis ir matyt turi jis savo skaitytoją.

Įvykiai Paryžiuje suteikia mums progą pakalbėti apie terorizmą, civilizacijų konfliktą, islamą ir žodžio laisvę.

Terorizmas kaip reiškinys

Terorizmas yra politinių tikslų siekimas prievartos būdu. Terorizmas kaip reiškinys jokiu būdu nesietinas tik su religiniu islamo fundamentalizmu. Taip, šiuo metu jis išgyvena šią fazę, bet prasidėjo jis Rusijoje su anarchistais ir Narodnaya volia maždaug 1880 m., paskui nuo maždaug 1920 m. sekė antikolonijinis terorizmas, nuo 1950 m. kairysis ir tik maždaug nuo 1979 m. religinis. Neaišku, koks bus terorizmas rytoj. Vienas iš pagrindinių terorizmo elementų yra baimės sėjimas. Teroristų tikslas yra nužudant keletą žmonių įbauginti milijonus. Dėl to dažnai taikiniais yra pasirenkami simboliai: bokštai dvyniai Amerikoje, laikraščio redakcija, žinomi žmonės ir pan.

Kaltinti islamą, kad jis skatina terorizmą, būtų nepagrįsta. Tada reikėtų kaltinti Karlą Marksą dėl kairiųjų terorizmo. Terorizmas be idėjos arba be ideologijos egzistuoti negalėtų, bet pati ideologija čia niekuo dėta. Islamo fundamentalistų tikslai yra labai gražūs: sukurti idelią visuomenę, besivadovaujančią religiniais principais, be visų vakarų pasaulio blogybių: paleistuvavimo, alkoholio ir pan. Pasitaiko ir krikščionių teroristų, bet pas mus joks veiksmas nebėra siejamas su religija, nes mes gyvename sekuliarioje visuomenėje. Mums religija yra viena iš laisvalaikio praleidimo formų. Net jei atsirastų koks idealistas, kuris vadovaudamasis krikščioniškais idealais susiprogdintų ligoninėje protestuodamas prieš abortų leidimą, mes jį laikytume išprotėjusiu ir net į galvą neateitų mintis kažkuo kaltinti Kristų ar Bibliją, net jei toks teroristas parašytų manifestą su citatomis iš Evangelijų.

Teroristinis aktas yra silpnųjų veiksmas. Jei galima politinių tikslų pasiekti kitomis priemonėmis, teroro veiksmų paprastai nesiimama. Šiuo atveju teroristų taikinys buvo ne tik žurnalas, bet apskritai Vakarų politika Artimuosiuose Rytuose. Kitaip nei valstybės, teroristiniai judėjimai neturi svertų paveikti kitų šalių politikos, todėl imasi kraštutinių priemonių.

Ar reali terorizmo grėsmė?

Kaip minėjau, teroristų taikinys yra žmonių galvos, bet ne tiesiogine, o perkeltine prasme. Kuo daugiau dėmesio, tuo teroristams geriau. Pavyzdžiui, toks mažareikšmis įvykis kaip bombos susprogdinimas Bostono maratono metu žiniasklaidos buvo išpūstas iki pasaulinės naujienos. Ten žuvo keletas žmonių, tai asmeninė tragedija artimiesiems, bet apskritai tai visiškai nereikšmingas įvykis. Jei pažiūrėtume į statistiką, pamatytume, kad kai kuriais metais Vakarų pasaulyje nuo teroristų žūva vos keletas žmonių. Kalbėti, kad terorizmas yra didžiausia grėsmė Vakarų pasauliui, yra visiška nesąmonė. Vakaruose tikimybė žūti nutrenktam žaibo yra dešimt kartų didesnė nei per teroristinį išpuolį, o tikimybė žūti buitinio konflikto metu yra kelis šimtus kartų didesnė. Ta prasme Europos saugumui didesnę grėsmę kelią jūsų virtuvėje esantis peilis arba jūsų kaimynas nei teroristai.

Esu įsitikinęs, kad turint omenyje dabartinę isteriją iki metų pabaigos per teroro aktus Europoje žus daugiau musulmonų nei „mūsiškių“. Taikiniai gali būti mečetės, barzdoti vyrai ir moterys su skaromis. Tiesa, tie aktai greičiausiai nebus laikomi teroristiniais, o tiesiog kriminaliniais. Pvz., Breivikas yra tipiškas teroristas, bet masinėje sąmonėje jis labiau suvokiamas kaip išprotėjęs žudikas, jo ideologija mums visai neįdomi. Kažkaip sunkiai eina įsivaizduoti, kad teroristas gali būti ne musulmonas.

Klausimas, ar galima užkirsti kelią pavieniams teroristiniams išpuoliams? Deja, ne. Jei įvykdyti masines žmonių žudynes užtenka dviejų kalašnikovų, užkirsti kelią tam praktiškai neįmanoma. 

Civilizacijų konfliktas

Vienas veikėjas išpopuliarino šią idėją ir ji baisiausiai visiems patiko. Kaip tik baigėsi šaltasis karas ir Vakarų pasaulis prarado ideologinį priešą, o be priešų politikams gyventi labai neįdomu. Buvo išrastas labai patogus ideologinis priešas - islamas. Bet pažiūrėkim į faktus:

1) per du šimtus metų nuo Napoleono laikų nė viena islamo valstybė tiesiogiai nebuvo agresorė kokios nors Vakarų šalies atžvilgiu, nors per tą laiką beveik visos islamo valstybės buvo užgrobtos ir kolonizuotos;

2) nė viena islamo valstybė nėra akivaizdžiai priešiškai nusiteikusi Vakarų atžvilgiu ir neturi tikslo kažką užkariauti; pačios baisiausios islamiškos valstybės yra Amerikos sąjungininkės ir džiaugiasi jos teikiama parama;

3) konkrečiai mūsų priešai yra barzdoti šventikai su Koranu rankose;

4) pasiskaičiuokim kiek žmonių žuvo vienoje ir kitoje pusėje nuo 2000 m. Geriausiu atveju santykis 1:100. Toks santykis būtų be galo didelis. Tikriausiai yra 1:1000. Per Amerikos karus Irake, Afganistane žuvo milijonas žmonių. Tiesa, visi tie žmonės yra tik skaičiukai ant popieriaus. Visi iki vieno žuvę Vakarų kariai yra suskaičiuoti, bet irakiečių ir afganų niekas neskaičiuoja. Mums jie visi yra beveidžiai.

Atsižvelgiant į viską, pamąstykime, koks čia konfliktas? Būkim biedni bet teisingi: Vakarų pasaulis yra kaip mafijos bosas, o jo priešas yra vaikigalis. Mafijos bosas naktį susapnavo, kad vaikigalis išsidrožė „ragatkę“ ir dabar ruošiasi jį nugalabyti. Štai kaip metaforiškai atrodo „civilizacijų konfliktas“ ir islamo grėsmė. Negi jūs manote, kad tam tikros fanatikų gaujos gali atsilaikyti prieš organizuotą jėgą – valstybę su naikintuvais ir visa moderniąja ginkluote, įskaitant atominį ginklą?

Iš kur atsiranda tokie straipsnių pavadinimai: „Kaip islamistai žudo Europą“? Aš įsivaizduoju panašų straipsnį kur nors Pakistane „Kaip kryžiuočiai žudo Aziją“. Yra pagrindo taip rašyti. Ten vienas bepilotis lėktuviukas neseniai paleido bombą į vestuves. Tai tik vienas iš daugelio epizodų. Amerikiečiai tokiais atvejais galvas krapšto ir sako: „nu gal ir nepataikėm, sorry, vyrai, kitą kartą būsim taiklesni“. Jei tarp svečių yra nors vienas negeras žmogus, tai toks šūvis laikomas pasisekusiu. Kiek žmonių ten žuvo, nelabai kas ir gilinasi. Kažkaip nepatogu. Aš asmeniškai žinau, kad Prancūzijoje žuvo 12, man to ir užtenka.

Kas yra islamas?

Islamas yra religija. Nei daugiau ne mažiau. Jis turi formą ir turinį. Krikščionybė turi tik formą, o turinio nebeturi. Musulmonai tiki. Mes netikim. Kai žmonės tiki, vardan religijos jie gali padaryti daug gero ir daug blogo. Islamo vardu buvo atlikti didžiuliai žygdarbiai, jis kardinaliai pakeitė žmonių mąstymą. Kai tiki, kad yra pomirtinis gyvenimas, viskas kitaip pradeda atrodyti. Koranas yra minčių rinkinys: jame yra ir gerų minčių ir blogų, bet kiekvienoje religijoje galima rasti įkvėpimo ir geriems ir blogiems darbams.

Kai žmogus tiki, kai kurie dalykai jam yra šventi. Logikos čia nereikia ieškoti, nes jokia religija neatlaiko logikos testo. Musulmonai apskritai nevaizduoja žmogaus mene. Žmogaus vaizdavimas laikomas Dievo prerogatyva. Vaizduoti pranašą nuogą tikinčiam žmogui švelniai tariant yra didelis netaktas. Žemiau nėra kur. Sunku pateikti kokią analogiją žmonėms, kuriems mažai kas yra šventa, bet kažkas panašaus būtų pavaizdavus Mergelę Mariją kokioje nepadorioje scenelėje. Charlie buvo nupiešusi šv. Trejybę, bet tai tiokia abstraktybė, kad neatsirado jos gynėjų. Visai kas kita būtų Mergelė Marija. Ji ir motinos simbolis. Tai rodo, kad ir pas mus dar yra kažkokios ribos. Beje, jokiam musulmonui nešaus į galvą mintis tyčiotis iš mūsų religinių simbolių. Nors ir sunku patikėti, bet Jėzus (Isa) islame laikomas vienu didžiųjų pranašų, o Marija irgi yra gerbiama.

Koraną rasi garbingiausioje vietoje kiekvienuose musulmono namuose. Kiekvienas Korano egzempliorius yra šventas. Mums tai be galo kvailas dalykas šiais laikais, kai gali nueiti ir gauti nemokamai naują egzempliorių. Bet pas mus juk namuose nėra nė vienos šventos knygos. Jei Biblija nėra šventa, tai kokia kita knyga gali ją pakeisti?

Visa tai yra simboliai. Joks skaičius sudegintų Korano egzempliorių negali padaryti jokios žalos Islamui ar pačiam Koranui. Net jei sudegintume visus Korano egzempliurius ir ištrintume visas elektronines jo versijas, nepadarytume jokios žalos islamui, nes yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie jį moka mintinai: kiekvieną raidę, kiekvieną simbolį, net ir tą, kuris, mūsų manymu, neturi jokios reikšmės. Bet net ir pigiausias Korano egzempliorius yra simbolis, o su simboliais reikia elgtis pagarbiai.

Žodžio ir išraiškos laisvės ribos

Jos tikrai yra. Tie kurie mano, kad galima juoktis ir tyčiotis iš bet kokių simbolių, gali pabandyti sukarpyti Lietuvos vėliavą ir dalinti visiems prie viešo tualeto. Nesiūlyčiau to daryti niekam, net ir pačiam Užkalniui, nes, man atrodo, už tai BK straipsnis yra numatytas. Klausimas kyla, kodėl daugiau nei milijardo žmonių simboliai nieko nereiškia, o mūsų kai kurie simboliai visgi kažką reiškia? Ar tikrai jau išsemtos visos galimybės šaipytis iš savęs pačių, iš savo simbolių? 

Baigiamosios mintys

Pabaigai trumpas reziumė.

Teroristai tautybės ir religijos neturi. Šiuo atveju taip jau atsitiko, kad jie musulmonai islamistai. Jų nemėgsta ir bijo daug kur. Visos islamo valstybės gali būti islamistų taikiniais. Tai, ką padarė teroristai Paryžiuje, mielai padarytų ir Saudo Arabijoje, JAE, Egipte ar kitur. Kiekvieną dieną nuo teroristų išpuolių žuvą dešimtys žmonių Irake, Pakistane, Afganistane, Nigerijoje.

Užjaučiu žuvusiuosius ir jokiu būdu jų nekaltinu. Je suis Charlie dėl to, kad jie buvo nužudyti, bet je suis pas Charlie, kiek tai susiję su neribota žodžio laisve. Priimu pasaulį ne supaprastintą su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, o kur kas kaip sudėtingesnį reiškinį.

Nesu musulmonas, noriu ir toliau būti formaliai nepraktikuojančiu kataliku, nes tai patogiausia religija.

Liūdna dėl to, kad bandoma sukelti kažkokią isteriją. Pamąstyti yra apie ką, bet panikos tikrai nereikia. Panika yra tai, ko nori teroristai. Dar liūdna dėl to, kad toli einančias išvadas apie musulmonų blogybes, karingą islamą, ksenofiliją ir pan. rašo žmonės, kurie realiai mažai ką supranta apie islamą ir terorizmą, o savo kalbomis bando visus nuteikti prieš musulmonus.

Alžyras

Prisipažinsiu, kad Alžyras visada buvo tolima man šalis. Mažai ką apie ją žinojau. Arabų valstybių svorio centras yra kažkur tarp Egipto ir Irako. Kalbant su arabais visada kyla klausimas, ar Ažyras yra apskritai arabų šalis. Formaliai taip, Alžyras yra Arabų lygos narė, oficiali kalba arabų, tačiau vadinti ją arabiška lygiai taip pat, kaip, pvz., Katarą būtų ne visai tikslu. Iš esmės tik politinė valia ir sprendimai priimti po Nepriklausomybės karo sukūrė iš dalies arabišką Alžyrą.

 Alžyro nepriklausomybės karas

Visos mano žinios apie Alžyrą būtų likusios tik teorinės, jei 2012 m.gegužės mėnesį nebūtų atsiradusi galimybė apsilankyti jame kaip Alžyro parlamento žemųjų rūmų - Nacionalinės Liaudies Asamblėjos - rinkimų stebėtojui nuo ES. Rinkimai vyko 2012 m. gegužės 10 d. Turėjau maždaug pusantro mėnesio pasiruošti kelionei. Man pasisekė, nes kaip tik tuo metu buvo minimos 50-osios Eviano susitarimo, kuris užbaigė  Alžyro nepriklausomybės karą, metinės. Prancūzijos žiniasklaidoje šiai datai atminti buvo skirti ištisi ciklai radijo ir televizijos laidų, išleisti specialūs žurnalų numeriai, rodomi dokumentiniai ir meniniai filmai. Apie šią datą užsiminta ir Lietuvoje (žr. Jūratės Važgauskaitės straipsnį Bernardinuose „Kas laimėjo Alžyro karą?“). Tai buvo gera proga šiek tiek labiau pažinti kraštą. Alžyras tai šalis, kurioje istorija yra gyva. Pagrindinis istorinis įvykis, aplink kurį sukasi visas šiandieninis politinis gyvenimas yra Nepriklausomybės karas. Šalį ir šiandien tebevaldo nepriklausomybę iškovojusi partija – FLN (Front de Libération Nationale (fr.) – Nacionalinis išsivadavimo frontas), o dabartinis šalies prezidentas Abdelazizas Būtaflika yra vienas iš senosios gvardijos vadų. 

Nepaisant to, kad nuo paliaubų su Prancūzija jau praėjo penkiasdešimt metų, karo žaizdos dar nėra užgijusios, nes kariaujančios pusės dar nesusitaikė. Nei Prancūzija, nei Alžyras nenori pripažinti savo klaidų. Prancūzijoje oficialiai tik visai neseniai tai, kas vyko, įvardinta tikruoju žodžiu – karas. Iki 1999 m. oficialiai karas vadintas tiesiog Alžyro įvykiais (événements d'Algérie). Kiek žuvo žmonių per šiuos „įvykius“, niekas tiksliai pasakyti negali. Skirtingos pusės pateikia skirtingus skaičius, kurie skiriasi dešimtimis kartų. Nepriklausomybės karas buvo be galo žiaurus. Baisiausia, kad visi kariavo su visais: prancūzai su alžyriečiais, prancūzai su prancūzais ir alžyriečiai su alžyriečiais. Buvo žudomi ištisi kaimai, bombos sproginėjo gatvėse, beje, ne tik Alžyre, bet ir Paryžiuje. Tai buvo karas už išlikimą. Prancūzijai Alžyras buvo jos sudėtinė dalis, o ne šiaip kolonija. Kelios prancūzų kartos buvo gimusios ir užaugusios Alžyre, ir prancūzai tą šalį laikė savo tėvyne. Be to, prancūzai šventai tikėjo savo civilizacijos nešėjos neišsivysčiusioms tautoms vaidmeniu. Deja, per kiek daugiau nei šimtą metų nuo Alžyro ankesijos jie mažai padarė, kad patrauktų vietinius gyventojus į savo pusę: jie nesuteikė jiems pilietinių teisių, negerino jų gyvenimo sąlygų, jiems buvo neprieinamas išsilavinimas. Iš esmės musulmonai buvo pigi darbo jėga, kuria ir naudojosi kolonizatoriai. Tik kai kurie intelektualai, kaip, pavyzdžiui, A. Kamiu naiviai manė, kad įmanoma toliau gyventi kartu. Kaip ir dera tokiems trečio kelio ieškotojams, jų nesuprato nė viena pusė, o teisingiau pasakius, abi pusės juos laikė išdavikais. A. Kamiu Alžyre ir šiandien nėra laikomas nacionaliniu rašytoju. Visai ne dėl to, kad rašė prancūziškai, bet dėl to, kad savo kūriniuose visiškai neužsiminė apie vietinius gyventojus tarsi jų visai nebūtų. Visi jo herojai yra europiečiai, o vietiniai gyventojai sušmėžuoja tik epizodiškai. Akivaizdu, kad abi musulmonų ir europiečių bendruomenės viena nuo kitos buvo izoliuotos ir kiekviena gyveno savo pasaulyje. Mišrios santuokos beveik neegzistavo. Kad koks musulmonas draugautų su europiete mergina, buvo negirdėtas dalykas. Apskritai, priklausymas vienai ar kitai bendruomenei buvo aiškiai apibrėžtas ir asmuo negalėjo būti vienu metu ir musulmonas, ir europietis, t. y. reikėjo rinktis savo tapatybę, o išdavus savo bendruomenę (būtent taip tai buvo suvokiama) grįžimas atgal į ją buvo beveik neįmanomas. 

Taigi, niekas nenorėjo norėti gyventi kartu. Situacija buvo tokia sudėtinga, kad į Eliziejų teko kviestis miško namelyje memuarus rašiusį tautos gelbėtoją Šarlį de Golį. Jis iš pradžių sužadino prancūzų viltis, kad išlaikys Alžyrą Prancūzijos valdžioje, bet vėliau reikalai ėmė krypti Alžyro nepriklausomybės link. 

1962 m. kovo 18 d. sudarius Eviano susitarimą, matydami, kad naujoje musulmonų valstybėje jiems nebebus vietos, iš Alžyro masiškai pasitraukė Alžyro europiečiai (vadinamieji pieds noirs - juodakojai), alžyriečiai kovoję Prancūzijos pusėje (vadinamieji harki) arba dirbę jos struktūrose bei žydai. Iš šalies per gana trumpą laiką pasitraukia beveik milijonas žmonių. Jų baimės nebuvo be pagrindo. Su likusiais Alžyre harki buvo masiškai susidorota. Taip atsitiko iš dalies ir dėl to, kad juos išdavė pati Prancūzija. Ji atsisakė įsileisti į šalį daugiau nei tam tikrą skaičių harki, nors jie jai ištikimai tarnavo, kai kurie kariavo abiejuose pasauliniuose karuose. Šiems žmonėms nėra paminklo niekur, nes Alžyre jie laikomi išdavikais, o Prancūzija jų tiesiog nepripažįsta kaip savo piliečių. 

Dėmesio nusipelno ir žydų likimas. Žydai Alžyre apsigyveno dar antikos laikais, vėliau kolonija stipriai pasipildė: 14-17 a. į Alžyrą atvyksta nuo rekonkistos iš Ispanijos bėgę žydai. Natūralu, kad per tiek laiko žydai susiliejo su vietos gyventojais, kalbėjo jų kalba, žinojo ir laikėsi vietos papročių. Pleištą tarp Alžyro musulmonų ir žydų įvarė Prancūzijos valdžia 1870 m. Crémieux dekretu suteikusi Prancūzijos pilietybę Alžyro žydams, bet ne musulmonams. Prasidėjus Alžyro karui žydai laikėsi laukimo taktikos. Deja, ji nebuvo labai sėkminga. Tame kare reikėjo aiškiai pasirinkti kariaujančią pusę. Tiesa, dalis žydų kariavo FLN pusėje ir žydų bendruomenė turėjo viltį pasilikti nepriklausomame Alžyre, tačiau užteko vieno šūvio, kad beveik visi žydai išvyktų iš Alžyro. Tas šūvis buvo skirtas Konstantinoje gyvenusiam Andalūzijos muzikos kompozitoriui ir ūdo virtuozui žydui Šeich Reymond. Šeichas – tai pagarbos titulas, duotas vietinių musulmonų žydui. Reimond kūrė ir atliko Alžyro muziką, kuri buvo bendra ir musulmonams, ir žydams. Jo moralinis autoritetas abiejose, žydų ir musulmonų bendruomenėse, buvo didžiulis. 1961 m. vasarą nušovus Reimond, žydams pasidarė aišku, kad vietos šioje šalyje jiems nėra.  Iš Alžyro pasitraukė beveik visi žydai – didžioji dalis (apie 150 000) į Prancūziją, kiti - į Izraelį.  

Alžyro arabizacija

Štai toks karo nualintas, nukraujavęs, netekęs europiečių, žydų bendruomenių ir šimtų tūkstančių alžyriečių, Alžyras iškovojo nepriklausomybę. Deja, tai visų problemų neišsprendė, o per tiek laiko atsirado ir naujų. Viena jų yra berberų klausimas, kita – radikalusis islamas, nekalbant apie ekonominio pobūdžio problemas, korupciją ir pan. Galima sakyti, kad šios problemos buvo sukurtos pačioje Nepriklausomybės pradžioje.  

1962 m. Alžyro tapatybę reikėjo sukurti. Prancūzijos kolonizacijos pradžioje 1830 metais vietos gyventojų, galinčių skaityti ir rašyti klasikine arabų kalba, procentas buvo 40-45 proc., apie pusės gyventojų gimtoji kalba buvo berberų kalba, t. y. įvairūs berberų dialektai. 1962 m. klasikine arabų kalba skaityti ir rašyti galėjo ne daugiau kaip 5 proc. gyventojų (300 tūkst. iš 10 milijonų), berberofonai sudarė apie 20 procentų. Per daugiau nei šimtą metų Alžyro miestai pasidarė prancūzakalbiai. Prancūzijos kolonijinė valdžia nepripažino vietos kalbų. 1962-1965 metais vyksta intensyvios diskusijos dėl to, koks turėtų būti Alžyras. Jos nutrūksta 1965 m. nuvertus nuosaikų Ben Belą ir į valdžią atėjus Bū Medjien ir pasirinkus araboislamizmu pagrįstą tapatybės modelį. Oficialia kalba pripažinta klasikinė arabų kalba, o visos kitos kalbos buvo tiesiog ignoruojamos. Bet realybė buvo kur kas sudėtingesnė. Oficialia kalba paskelbta kalba, kurią moka geriausiu atveju tik 5 proc. gyventojų. Prasidėjo greita ir radikali šalies arabizacija, o kartu ir šalies islamizacija. Vaikų mokymas buvo patikėtas mažai kvalifikuotiems Korano mokyklas baigusiems alžyriečiams, kurie mokė daugiausiai Korano skaitymo. Tuo pačiu metu į šalį buvo pakviesti išsilavinę egiptiečiai, kurie į šalį „užvežė“ radikaliojo islamo bacilą, nes didelė jų dalis buvo Musulmonų brolijos nariai. 

 Trikalbiai beraščiai

Kalbinė situacija Alžyre šiandien yra labai įdomi. Per 50 metų šalį iš dalies pavyko arabizuoti. Valstybėje paraleliai egzistuoja kelios kalbos: 1) klasikinė arabų kalba (oficiali valstybinė kalba), 2) Alžyro arabų dialektas, 3) berberų kalba (tiksliau jos įvairūs dialektai) ir 4) prancūzų kalba. Patys alžyriečiai save vadina dvikalbiais arba trikalbiais beraščiais. Tai iš dalies yra tiesa, nes kiekvienos kalbos mokėjimas yra pusinis. Pavyzdžiui, klasikinė arabų kalba nėra dėstomoji kalba aukštosiose mokyklose. Baigę vidurinę mokyklą žmonės daugiau beveik ir nesusiduria su ta kalba, jei nedirba kanceliarinio darbo. Jų arabų kalbos mokėjimo lygis yra gana vidutinis. Be to, čia prisideda ir psichologinis faktorius: didelė dalis alžyriečių nesitapatina su arabais. Alžyro dialektas nėra rašomas, o prancūzų kalba, kaip ten bebūtų, jiems yra užsienio kalba. Čia jau gaunasi atvirkščias variantas: kas neina į universitetą, ją moka blogiau. Berberų kalba, kurią politiškai korektiškai reikėtų vadinti tamazig kalba, yra kai kur mokoma Kabyly regione. Po ilgos ir sunkios berberų kovos už tamazigų kalbos statusą 2002 m. tamazig kalbai suteiktas „nacionalinės kalbos“ statusas. Atitinkamas straipsnis yra įrašytas į Alžyro konstituciją. Bet ką reiškia ta „nacionalinė“ kalba, niekas nežino. Dabartinis Alžyro prezidentas Būtaflika yra išgarsėjęs viena nemokšiška fraze, jog „nėra pasaulyje valstybės, kurioje būtų dvi oficialiosios kalbos“, vadinasi, to nebus ir Alžyre, nors valstybių su daugiau nei viena oficialia kalba yra kelios dešimtys. Tamazig kalba kai kur yra mokoma mokyklose, leidžiami laikraščiai, yra laidos televizijoje, bet jos svoris visuomenėje neatitinka gyventojų skaičiaus.

Visgi alžyriečių padėtis kažkuria prasme yra privilegijuota: jie moka gerai prancūzų ir tai jiems atveria duris į pasaulį, moka klasikinę arabų kalbą ir supranta Mašreko arabų dialektus. Mašreko arabai Maghrebo arabų nesupranta, o Alžyriečiai supranta visus: ir Mašreko ir Maghrebo arabus. Mane labai nustebino jų prancūzų kalbos mokėjimas. Kai kurie alžyriečiai moka prancūzų kalbą beveik kaip gimtąją. Nuo kolonizacijos laikų praėjo 50 metų, bet kolonistų kalba išliko ypatingai gaji. Miestuose prancūziškai kalba beveik visi ir tikrai geriau nei, pavyzdžiui, mes rusiškai net ir pačiais geriausiais tarybiniais laikais. Praėjus dar keliems dešimtmečiams, jei niekas nesikeis, kažin kiek Lietuvoje liks mokančių rusų. Kiek man teko važinėtis po Alžyrą, niekur nemačiau, kad kas žiūrėtų arabų televiziją. Beveik visur buvo žiūrimi arba nacionaliniai arba prancūziški kanalai. Laikraščiai taip leidžiami prancūziški ir kai kurie yra labai skaitomi. Nepamirškim, kad pačių prancūzų šalyje po nepriklausomybės paskelbimo praktiškai neliko. Vadinasi, laikraščius skaito alžyriečiai. Mes kaip rinkimų stebėtojai susitikome su labai daug žmonių ir galiu patvirtinti, kad prancūziškai su jais susikalbėti sekasi geriau nei arabiškai. Sutikome gal tik kelis jaunuolius, kurie nemokėjo prancūziškai. Tai tikrai buvo keista. Bėda ta, kad jei žmogus nemoka prancūzų, jis dažniausiai nemoka ir literatūrinės arabų kalbos. Tai greičiausiai yra kažkokios išsilavinimo spragos. Gal tai buvo kokie žymūs dvejetukininkai? Bet kaip tada jie galėjo pasidaryti partijų atstovais rinkimų komisijose? Kalbėtis literatūrine kalba su alžyriečiais yra ir pavojinga, nes pamatę, kad juos supranti, jie greitai atsipalaiduoja ir nejučia po truputį peršoka prie dialekto. Beje, vienas iš dažniausių rinkimų kampanijos pažeidimas buvo „užsienio kalbų“ naudojimas per rinkiminę agitaciją. Aišku, kokia kalba čia turima omenyje. Paradoksas, kad kalba oficialiai yra neigiama ir formaliai draudžiama, nors visi ją supranta ir naudoja. Alžyriečiai iš visų Maghrebo šalių geriausiai moka prancūzų ir blogiausiai klasikinę arabų kalbą. 

Labai įdomu stebėti, kaip jie kalba tarpusavyje: daug prancūziškų žodžių, net ištisi sakiniai būna prancūziški. Bet tai jau nėra prancūzų kalba, o jų dialektas su prancūzų kalbos inkliuzais. Prisimenate mano pirmame straipsnyje minėtą anekdotąapie obuolį. Jis visiškai realus: alžyriečiams prancūzų kalba yra dialekto dalis. 

Kodėl į Alžyrą neatėjo arabų pavasaris?

Kaip žinoma, į Alžyrą arabų pavasaris neatėjo, neskaitant kelių „šiltesnių dienų“. Patys alžyriečiai sako, kad pas juos pirmuosius atėjo pavasaris dar 1988 m., kai per šalį nusirito protestų banga. Valdžia padarė nemažai nuolaidų, leido steigtis kitoms politinėms partijoms.  Viena iš stipriausių naujai susikūrusių partijų buvo Islamo išvadavimo frontas. Ši partija laimėjo 1991 m. parlamento rinkimų pirmąjį turą, tačiau šalį valdanti FLN, iš esmės kariuomenės partija, su tokia įvykių eiga nelabai norėjo sutikti.  Rinkimai buvo anuliuoti, islamo partijos vadovai suimti. Abu frontai išėjo į frontą, jei taip galima pasakyti. Prasidėjo dešimtmetį trukęs pilietinis karas, per kurį žuvo skirtingais vertinimais nuo 60 tūkst. iki 150 tūkst. žmonių. Tas dešimtmetis Alžyro istorijoje vadinamas juoduoju. Abi konflikto pusės elgėsi beatodairiškai. Vietiniai gyventojai teigia, kad vidurdienį miestų gatvės būdavo tuščios, nes galėdavai tapti arba vienų arba kitų susidorojimo auka. 2005 m. buvo pasiektas susitaikymo susitarimas, už kurį per referendumą balsavo gyventojai. Alžyriečiai sako, kad jiems to karo užteko. Jokių pavasarių jie nebenori ir džiaugiasi taikiu rudeniu. 

Būnant Alžyre teko apsilankyti Tibhirino vienuolyne, kuris yra vienas iš liūdnų ir beprasmiškų pilietinio karo liudininkų. 1996 m. pavasarį islamistai pagrobė septynis šio trapistų vienuolyno vienuolius ir juos vėliau nužudė. Vienuoliai žinojo, kad jiems gresia pavojus, tačiau buvo suaugę su aplinka, jautėsi reikalingi vietiniams žmonėms ir atsisakė išvykti. Įvykiai prieš nužudymą ir vienuolių drama yra atskleista Kanų filmų festivalyje žiuri prizą pelniusiame filme „Des hommes et des dieux“ („Žmonės ir dievai). Šiandien didžiulis vienuolynas, įsikūręs gražioje vietoje miškingame kalno šlaite, stovi tuščias, tik kartais jame apsilanko turistai arba apsistoja koks vienuolis. Apylinkės labai gražios, ramu, o sodelyje ilsisi septynių vienuolių palaikai...  

Kelionė į Iraną

Mintis aplankyti Iraną kilo seniai, bet įgyvendinti ją pavyko tik šiemet, 2012 m. gegužės pabaigoje. Pabandysiu aprašyti savo įspūdžius iš kelionės po Iraną. Tiesa, nekartosiu tai, kas jau parašyta apie Iraną. Nemanau, kad kiekvienas apsilankęs kitoje šalyje gali parašyti ką nors įdomaus. Ir savęs nepriskiriu tokių rašytojų kategorijai. Mano kelionės tikslas buvo farsi kalbos išbandymas praktikoje ir šiek tiek iraniečių mentaliteto atskleidimas, bandant jį lyginti su arabiškuoju. Kadangi šis straipsnyje yra arabų kalbai skirtame bloge, nežinantiems pasakysiu, kad Iranas nėra arabų šalis ir Irane nekalbama arabiškai. Visgi ir Iranas ir farsi kalba turi daug sąlyčio taškų su arabų šalimis ir arabų kalba.

Kelionei pradėjau ruoštis prieš metus. Kažkada būnant Lenkijoje teko paskaityti žymaus lenkų publicisto ir keliautojo Ryszard Kapuściński knygą „Podróże z Herodotem“ (Kelionės su Herodotu). Į savo pirmąją kelionę į užsienį - Indiją - R. Kapuściński išvyko su vienintele knyga – Herodoto „Istorija“. Tuo metu (1950 m.) Lenkijoje jokių kitų knygų autorius tiesiog negalėjo surasti. Indijos atveju Herodotas mažai kuo gali pasitarnauti, bet Irano atveju tai neįkainojamas ir gana patikimas senovės Persijos istorijos šaltinis. Herodotas gana išsamiai su įvairiais lyriniais nukrypimais aprašo Persijos imperijos susikūrimą ir persų karus su graikais. Herodoto laikais Graikija ir Persija buvo nesutaikomi priešai, bet jis savo darbuose labai palankiai vertina persus, jų toleranciją kitoms tautoms ir religijoms, valdovų išmintį. Taigi, pirmasis šaltinis – Herodoto „Istorija“.

Fotografo Mariaus Abramavičiaus „Punktyrai kelio paraštėse: kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“ tikriausiai vienintelė išsami lietuvio parašyta knyga, aprašanti kelionės po Iraną įspūdžius. Kritikuoti autoriaus nenoriu, bet ypatingai didelio įspūdžio knyga nepadarė. Mano manymu, knygos trūkumas yra chronologinis pasakojimas, aprašant kiekvienos dienos maršrutą, sutiktus žmones ir pan. Trūksta šiek tiek atsitraukimo nuo detalių ir platesnio vaizdo matymo. Pasakojimas apie tai, kas pamatyta per dieną šiek tiek primena rašinius internete. Visgi, jei užtiksit tą knygą paskaitykit, kažką įdomaus surasit.

Kader Abdolah romanas „Mečetės namai“ tikrai vertas dėmesio. Patariu paskaityti visiems, kas nori susipažinti su Iranu. Knygoje aprašoma vienos šeimos istorija, apimanti laikotarpį iki ir po revoliucijos. 

Paskutiniu metu padaugėjo įvairių internetinių aprašymų apie Iraną. Iš visų galima padaryti išvadą, kad iraniečiai yra draugiški ir svetingi žmonės, o Iranas tikrai yra saugi šalis keliauti. Tikrai patvirtinu šią išvadą. Vienintelis nesaugumas yra jų vairavimas. Tikrai sunku suvokti, kokiomis taisyklėmis jie vadovaujasi. Kaip dažnai sako keliautojai, „vairuoja baisiai, bet avarijų nemačiau“. Tai klaidingas įsitikinimas. Taip vairuojant avarijų yra daug daugiau nei pas mus. Man avarijų teko matyti ne vieną ir vos neteko pačiam garbė vienoje sudalyvauti.

10 dienų Irane

Irano vizą pavyko gauti per vieną dieną Irano ambasadoje Briuselyje. Normalus terminas yra 10 darbo dienų. Taip jau atsitiko, kad vizos paprašiau gegužės 21 d., o skrydis gegužės 23 d. vakare. Galėjau vizą gauti balandžio mėnesį, bet šiek tiek užtruko pati vizos paraiškos padavimo procedūra. Pasirodo, norint gauti vizą, reikia kreiptis į firmą, kuri kreipiasi į Irano URM ir ši suteikia magišką skaičiuką, kurį turėdamas tik gali prašyti vizos iš ambasados. Va to skaičiuko gavimas ir užtruko. Firma už tarpininkavimą ima 50 EUR. Teko girdėti, kad tą skaičiuką gali tiesiogiai ir nemokamai suteikti pati Irano URM. Tą galima padaryti per jos interneto puslapį. Deja, tuo metu, kai man jo reikėjo, tas puslapis buvo tik kuriamas. 

Irane keliavom trise: aš ir du mano draugai iš Rusijos. Maršrutas buvo toks: Teheranas – Kiš sala – Širazas – Esfahanas – Komas – Teheranas. Daugiausiai buvome miestuose, todėl mūsų Irano suvokimas nėra pilnas.

Šiek tiek problemų kėlė vietiniai pinigai. Esmė ta, kad už vieną eurą duoda maždaug 21500 rialų, išsikeitęs 100 eurų tampi milijonieriumi, bet praktikoje vienas nulis yra nubraukiamas ir 10 rialų pavirsta į 1 tumaną. Visos kainos yra visur sužymėtos tumanais. Rialai būna tik ant sąskaitų. Tai šiek tiek klaidina. 

Kelionės metu man buvo įdomu palyginti iraniečių mentalitetą su arabų mentalitetu. Galiu pasakyti, kad iraniečiai yra daug artimesni mums nei arabai. Tai paprasti, kuklūs ir draugiški žmonės. Jie nėra įkyrūs ir „nelenda į dūšią“ kaip arabai ir neuždavinėja kvailų klausimų. Vaikščiojant turguje neteko baidytis įkyrių pardavėjų, nedažnai skambėjo ir siaubą kelianti frazė „Helo, my friend, where are you from“. Kainos turguose yra daugiau mažiau atitinkančios pardavimo kainą. Ten tikrai negali nusipirkti prekės už trečdalį kainos, kaip arabų šalyse. Pardavėjai elgiasi santūriai ir nedirbtinai. Paprašius didesnės nuolaidos, tiesiog pasako, kad už tokią kainą parduoti negali, ir nesiveja iš paskos, kai neperki. 

„Decency, modesty and Hijab of woman have made her a divine being“ (iš plakato oro uoste)

Bet kuri ideologija, nesvarbu ar ji būtų komunistinė, kapitalistinė ar religinė, yra skirta masėms valdyti. Islamas būtent atlieka tokį vaidmenį Irane. Nepaisant to, man susidarė įspūdis, kad žmonės religijos atžvilgiu yra laisvesni nei arabų šalyse. Tai matyti pažvelgus į moteris. Vienintelis dalykas, kuris išoriškai krinta į akis ir mūsų suvokimu gali būti laikomas moters priespaudos ženklu – tai visuotinai privalomas hidžabas. Per visą laiką neteko matyti nė vienos moters be hidžabo. Kita vertus, nematėme ir nė vienos moters su uždengtu veidu. Moterys dirba visur, net restoranuose padavėjomis ar taksi vairuotojomis, ko tikrai nepamatysi nė vienoje arabų šalyje. Santykiai tarp lyčių yra irgi panašūs kaip pas mus. Teko matyti už rankų susikibusias ir viešuose vietose burkuojančias poras. Kai kurios porelės nebuvo susituokusios. Valdžios susirūpinimas hidžabo dėvėjimu yra perdėtas ir isteriškas. Be abejo, tai yra bandymas vengti sudėtingesnių problemų sprendimų. Būnant Teherane vietiniame laikraštyje teko perskaityti, jog valdžia laikas nuo laiko surengia reidus ir patikrina, kaip laikomasi „islamo aprangos kodo“ ten, kur jo gali kas nors nesilaikyti. Esmė yra ta, kad čia joks islamas nereikalingas. Apranga yra vietinių papročių dalis ir daug moterų Irane nešiotų hidžabą, net jei to griežtai nebūtų reikalaujama. Bet visus vienodinti ir netgi taikyti sankcijas yra šiek tiek per daug.

Moterų diskriminacija Irane mūsų suvokimu yra, bet ne ten jos reikia ieškoti, kur gali atrodyti. Privalomas hidžabo dėvėjimas su diskriminacija visai nesusijęs. Atskirtos dalys autobusuose vyrams ir moterims iš tikrųjų yra pozityvi moterų diskriminacija. Moterys į vyrų dalį gali įeiti, o vyrai į moterų – ne. Vyrai važiuoja susispaudę kaip silkės, o moterys laisvai. Nemanau, kad dėl to moteris gali jaustis diskriminuojama. Nepaisant to, tokia segregacija, jei ja iš tikrųjų siekiama apriboti bendravimą tarp lyčių, yra dirbtinė ir neturi prasmės, nes vyrai su moterimis išlipę iš autobuso gali laisvai bendrauti. 

Irane pastebėjau daug pozityvių dalykų. Visų pirma miestai yra santykinai švarūs ir sutvarkyti, bent jau lyginant su arabų šalimis. Antra, Irane aukšta rūkymo kultūra. Cigarečių pakeliai pažymėti visokiomis atbaidančiomis nuotraukomis. Uždarose patalpose beveik nerūkoma, požiūris į rūkymą bendrai neigiamas. Nemačiau ir labai daug rūkančių. Juoko dėlei kartais restoranuose paprašydavau raudono vyno. Aišku, jo nėra ir būti negali. Nors tas nelegalus pasaulis su alkoholiu, šokiais, narkotikais ir visomis kitomis mūsų "vertybėmis" egzistuoja, šito nereikėtų sureikšminti. Vakarų žurnalistai labai mėgsta tokius siužetus, o mūsų žiniasklaidos vartotojams tai yra tikra atgaiva: pasirodo ir jie, tokie šventuoliai, nėra geresni už mus. Kaip ten bebūtų, tai yra pogrindis, o jis egzistavo ir egzistuoja visur. Tikiu, kad ir Amsterdame narkotikų ir prostitucijos kvartaluose kur nors rūsyje tyliai meldžiasi budistų vienuoliai. Bet tai nekeičia esmės, o esmė yra ta, kad Irane alkoholio gėrimo kultūros nėra.    

Apskritai man susidarė toks įspūdis, kad religinė valdžia Irane laikosi iš inercijos. Esmė yra ne tai, kad žmonės yra ištroškę alkoholio, ar vakarietiškų šokių, bet kad nėra poreikio religinei valdžiai. Žmonių kasdieniniam elgesiui ar aprangai reguliuoti nereikia valdžios prievartos mašinos. Religinė valdžia apvertė aukštyn kojom vertybių hierarchiją: iš tikrųjų eiliniam žmogui kur kas svarbiau kiek kainuoja litras benzino nei tai, ar moteris yra užsidengusi plaukus.      

Teheranas – didžiulis, triukšmingas, užterštas miestas. Pabūti jame galima, bet užsibūti nesiūlyčiau. Teherane buvom pasikėlę į kalnus su keltuvais ir aplankėme katalikų kapines Dulab rajone. Kapinėse yra palaidoti beveik du tūkstančiai lenkų, kurie per II pasaulinį karą pateko į Iraną, po to kai buvo paleisti iš sovietinių lagerių pritaikius visiems lenkams amnestiją. Daliai buvusių tremtinių ir kalinių 1942 m. buvo leista vykti į Iraną ir prisijungti prie užsienyje kuriamos lenkų armijos, turėjusios kariauti prieš nacistinę Vokietiją ir jos sąjungininkes. Galimybė ištrūkti iš Sovietų Sąjungos reiškė galimybę išgyventi. Mirtis iš bado, ligų ir išsekimo buvo čia pat, o mirtis nuo kulkos buvo kažkur neįsivaizduojamai toli. Mažai laimingųjų pasiekė Irano Kaspijos jūros pakrantę, o ir tie po dviejų metų tremties ir nepriteklių Sovietų Sąjungos lageriuose buvo visiškai išsekę. Didelė jų dalis atgulė amžino poilsio Irane, daugiausiai Teherano katalikų kapinėse. Teko girdėti, kad tarp lenkų buvo dalis ir lietuvių, nes į Sovietų Sąjungos lagerius buvo išvežti lenkai iš rytinių Lenkijos teritorijų, užimtų Sovietų Sąjungos. Tikrai ten yra keletas lietuviškų pavardžių. Kapines rasti buvo gana sunku, nes neturėjome gero Teherano žemėlapio. Vietiniams tos kapinės yra žinomos kaip armėnų kapinės. Tik paskui pamatėme, kad jos yra santykinai netoli (1,5 km) nuo geltonos linijos Piroozi metro stotelės. 

Kišo sala yra Persijos įlankoje netoli Kešmo salos. Tai laisvoji ekonominė zona ir, kaip rašoma knygose, apskritai laisvoji zona visom prasmėm. Tiesa, pinigus ten gali laisvai ir greitai išleisti. Daugiau tos laisvės pastebėti neteko. Tiesa, pliaže vyrai elgėsi ir atrodė kaip ir pas mus: gulinėjo, žaidė tinklinį, maudėsi. Moterų nesimatė. Kažkur ten yra izoliuotas moterų paplūdimys. Saloje daug firminių parduotuvių, gal jos gali sudominti vietinius, bet mūsų nesudomino. Į salą galima patekti be Irano vizos ir ją joje gauti per kelias dienas. 

Širazas poetų ir studentų miestas. Visur būdami Irane ieškojom restoranų su gyva muzika. Širaze jokių problemų su tuo nebuvo. Širazas gana liberalių papročių miestas. Būnant Širaze būtų nusikaltimas neaplankyti Persepolio (iraniečiai vadina Takhte Džamšyd). Griuvėsiai niekuo neypatingi, mažai besiskiriantys nuo kitų panašių griuvėsių kitose vietose, tačiau stebina gana gerai išsilaikę bareljefai ant sienų. Kaip ten bebūtų Persepolis kažkada buvo supervalstybės, galingiausios to meto imperijos sostinė. Vien dėl to verta ten apsilankyti. 

Esfahane, kuris yra labiau religingas miestas, niekur neradom restorano su gyva muzika. Paskui iš savo dėstytojos sužinojau, kad tame mieste tokių restoranų nėra. Esfahanas labai gražus ir tvarkingas miestas, su daugybe parkų, gražiomis mečetėmis ir tiltais. Pačiame miesto centre yra Imamo aikštė. Sako, kad antroji pagal dydį pasaulyje po Tiananmenio aikštės Pekine. Aikštė išties didelė, tik aš uždrausčiau ją kirsti automobiliams. 

Būdamas Esfahane turguje šalia Imamo aikštės dar kartą įsitikinau, koks mažas pasaulis: sutikau du lietuvius Žanetą ir Robertą, kurie kartu su kitais aštuoniais lietuviais buvo atvažiavę gintaro kelių ieškoti. Kaip tik tą dieną jie skleidė trispalvę Imamo aikštėje. Gaila, kad manęs ten tuo metu nebuvo. Tą dieną mes vaikščiojom po juvelyrikos parduotuves ir vienoje atkreipiau dėmesį į gintarą. Pardavėjas pradėjo aiškinti, kas tai yra. Sakau jam „Aga, man az kešvari kahraban hastam“ (pone, aš iš gintaro šalies). Tą dieną, pasirodo, gintaro šalies atstovai sudarė visai nemažą procentą visų turistų Esfahane...

Komas vienas iš šiitų religinių centrų. Čia yra Fātima al-Ma‘sūmeh šventykla. Veikia įvairios religinės mokyklos. Čia kaip niekur kitur pamatysite daug šiitų dvasininkų, kurie iš minios išsiskiria savo tiurbanais ir abajomis. Įdomumo dėlei galiu paskyti, jog baltas tiurbanas reiškia, kad žmogus yra šventikas, juodas – kad pranašo Muchamedo palikuonis ir šventikas, žalias – pranašo palikuonis, bet ne šventikas. 

Visas religinis sąjūdis ir Irano revoliucija kilo iš šio miesto. Fātima al-Ma‘sūmeh šventykla tai daug įvairių mečečių ir pastatų. Prie įėjimo stovi sargai ir tikrųjų turistų kai kur gali neįleisti. Tikrieji turistai tai su kuprinėmis, kepurėmis ir juodais akiniais ir dar šviesiai apsirengę. Kai kuriuos šiuos atributus galima laikinai pasidėti saugojimo kameroje. Mes į šventas vietas praėjome be jokių problemų, bet matėm, kad sustabdė kažkokią užsieniečių grupę. Man šiek tiek pagelbėjo tai, kad du mano draugai išvaizda mažai skyrėsi nuo vietinių. Šiaip jie preziumuoja, kad ten lankosi tik musulmonai. Sako, kad gali paprašyti pasakyti šahadą. Patį kompleksą verta aplankyti, tačiau tai, kas yra aplinkui yra tarpinis variantas tarp geležinkelio stoties ir Gariūnų turgaus. Beje, Kome galima susikalbėti ir arabiškai. Fatimos šventyklą lanko daug piligrimų šiitų iš Irako, Libano, Bahreino, todėl vietiniai pardavėjai kažkiek gaudosi arabų kalboje. 

Taarof

Dažnai keliautojai iš Irano pasakoja apie iraniečių svetingumą, kaip juos kviečiasi visi į svečius ir pan. Tiesa iraniečių dėmesį teko ir mums patirti, pavyzdžiui, skrendant vietiniais skrydžiais šalies viduje buvome laikomi ypatingais keleiviais. Skrendant į Kišo salą net ankstesniu lėktuvu mus išsiuntė. Į svečius niekas nekvietė. Aiškiai dėl to, kad mūsų kompanija buvo nelabai įdomi: trys vyrai, iš kurių tik vienas kalba, ir ne iš Vakarų Europos. Bet net jei kviečia kas nors į svečius, reikėtų šiek tiek žinoti vietinius papročius. Vienas iš jų yra taarof. Jį galima apibūdinti kaip sakymą to, ką pašnekovas nori išgirsti. Net jei jus iranietis kviečia į svečius, tai nereiškia, jog jis nori, kad jūs ateitumėte į svečius. Pagal taarof tai, kas sakoma nereiškia tai, kas norima pasakyti. Pirmąjį ir antrąjį pakvietimą pagal taarof reikėtų atmesti, tik jei asmuo trečią kartą primygtinai kviečia į svečius, reiškia, kad jis jus tikrai kviečia. Nereikia manyti, kad iraniečiams yra normalu ekspromtu parsivesti į namus nepažįstamus užsieniečius. Iranietė žmona užgriuvus tokiems svečiams tikriausiai jaučiasi taip pat kaip ir lietuvė. Kai paskaitau internete, kaip kas nors pasakoja, jog porą dienų gyveno iraniečius šeimoje, įtariu, kad mūsiškiai nelabai išmanė taarof etiketą. Apie taarof ir net jo implikacijas politikoje galima paskaityti čia.

Zabone farsi

Na jei jau važiuoti į Iraną, tai farsi kalba tikrai nepamaišys. Prie jos aktyviai sėdžiu jau devyni mėnesiai, o pasyviai gal jau visi metai. Mokant arabų kalbą farsi yra šiek tiek paprastesnė ir aiškesnė. Vien tai, kad nereikia mokytis rašto, jau yra didelis palengvinimas. Be to, ji juk indoeuropiečių kalba! Farsi kalbos žodyną sudaro labai daug arabiškų žodžių. Priklausomai nuo tematikos, jų gali būti nuo 30 iki 70 proc. Palyginimui galima pasakyti, kad farsi kalba arabizmų atžvilgiu yra tokia pat, kokia būtų lietuvių kalba, jei mes būtume išsaugoję visus slavizmus, kurie buvo kada nors vartoti mūsų kalboje. Nepaisant išorinio panašumo labai kliautis vienos kalbos žodžiais kitoje kalboje nevertėtų, nes yra daug vadinamųjų netikrų draugų. Kartais tie žodžiai visiškai nieko bendro neturi tarpusavyje (šahr – mėnesis (a.), miestas (f.)), o kartais paimta tam tikra arabiško žodžio reikšmė, kuri arabų kalboje reiškia visai kitką (džami3a – universitetas (a.), visuomenė (f.); lughat – kalba (a.), žodis (f.), dustūr – konstitucija (a.), gramatika (f.) ir pan.). Arabų kalba labai praverčia žodžių daryboje, nes farsi kalboje iš dalies yra laikomasi arabiškos daiktavardžių morfologijos sistemos. Klaidinga būtų manyti, kad tik farsi kalba viską skolinosi iš arabų. Iš tikrųjų arabų kalboje yra daug farsi kilmės žodžių. Vis dėlto arabų ir farsi kalbos labai skiriasi sintaksės požiūriu. 

Kad tai indoeuropiečių kalba, matosi iš kai kurių užsilikusių senųjų indoeuropiečių žodžių: dokhtar (duktė), modar (mama), pedar (tėvas), barodar (brolis), gav (karvė), šakhe (šaka), zamin (žemė). Kai kurie skaičiai skamba panašiai į lietuviškus: jek, do, se, čohar, panč, šeš, haft, hašt, noh, dah. Žinoma, senoji indoeuropietiška leksika yra užklota laiko dulkių ir apaugusi kitų kalbų (visų pirma arabų) žodžiais. Dėl to, šiuolaikinė farsi kalba tik santykinai yra indoeuropiečių kalba. Mokantis farsi kalbos panašumų galima rasti į įvairias indoeuropiečių kalbas. Pavyzdžiui, veiksmažodžių asmenavimas man šiek tiek primena slavų kalbas, veiksmažodžių daryba ir vieta sakinyje - vokiečių. Kai kurie žodžiai yra tokie pat kaip angliški: setare (star), bad (bad).

Visiems, kurie mokosi farsi, patartina pasimokyti arabų kalbos ir ypač morfologijos. Galima pasakyti ir kitaip: visi kas rimtai mokosi farsi, anksčiau ar vėliau susipažįsta su arabų. Irane mokiniai mokosi arabų kalbos ketverius metus, bet dėmesys skiriamas skaitymui, o ne kalbėjimui. Praktinių kalbinių įgūdžių mokiniai nemokomi, todėl ir kalbančių arabiškai man sutikti neteko. 

Į Iraną išvažiavau mokėdamas apie 1000 žodžių ir esminę gramatiką. Tikrai buvo įdomu, kaip tos žinios veiks praktikoje. Mano mokymosi metodas yra audio metodas. Tikrai niekam nepatariu mokytis frazių nežinant tikslaus jų tarimo: garsas ne toks, kirtis ne ten ir viskas eina pro šalį. Su mano kalbos žiniomis pavyko visus reikalus sutvarkyti farsi kalba. Nuostabus dalykas: sėdi į taksi mašiną ir su taksistu gali kalbėtis jo kalba. Vėliau daug kas klausdavo, kiek laiko gyvenu Irane. Tiesa, kalbos žinių užteko tik paprastoms situacijoms išspręsti. Tos situacijos tai įvairių bilietų pirkimas, viešbučių rezervavimas, maisto užsakymas restorane, nurodymai taksistams, apsipirkimas turguje. Toks penktoko lygio kalbos mokėjimas yra pavojingas: paklausti ir pasakyti gali, bet suprasti atsakymų, jei jie nėra aiškūs ir paprasti, neina. Dažniausiai tekdavo tik apytikriai spėti pusę, kur link suka pašnekovas, ta ledkalnio dalis po vandeniu buvo lost in translation. Žodžiu, kuriozinių situacijų buvo ne viena, iš vieno restorano net buvom išvaryti, nes nesugebėjom paaiškinti, ko norim. Keisčiausia, kad nesusipratimai kartais kildavo lygioje vietoje: užsakom viena, atneša kita, užsakom 2 patiekalus, atneša tris. Retas kuris taksistas kalba angliškai. Ieškant ko nors sudėtingiau su anglų kalba būtų buvę sunku. Mano draugas iš Rusijos, mokantis arabų kalbą, kartais bandydavo susikalbėti arabiškai. Deja, deja arabų kalba visai nesuveikė. 

Farsi kalbos mokymosi priemonės

Farsi kalbos mokymosi priemonių pasirinkimas yra mažesnis nei arabų. Tiems, kurie keliauja tik trumpam rekomenduočiau vokišką „Reise Know How“ serijos knygutę „Persisch Wort fuer Wort“ su audio medžiaga. Ją galima įsigyti leidykloje elektroniniu arba popieriniu formatu. Suprantu, kad pasirinkimą šiek tiek riboja tai, kad knygutė yra vokiška. Deja, angliškai nieko kompaktiško pasiūlyti negaliu. 

Iš vadovėlių galiu parekomenduoti taip pat vokišką vadovėlį Faramarz Behzad ir Soraya Divshali „Sprachkurs Persisch“ su labai išsamiu 4 CD (5 valandų) audio kursu. Netrukus turėtų pasirodyti Assimile metodo knyga „Le persan“ prancūzų kalba. Assimil knygos yra tikrai geros mokantis užsienio kalbų. Nerekomenduočiau amerikietiškų knygų, pvz., iš serijos „Teach yourself“.

Daug audio medžiagos yra iTunes. Galiu rekomenduoti beveik keturių valandų audio kursą „Farsi for you“. Tai yra audio pokalbių žodynėlis. Taip pat gera yra „Book2“ audio medžiaga, kurioje kaip originalo kalbą galima pasirinkti ir lietuvių. iTunes yra nemokama labai koncentruota „Speak farsi“aplikacija su maždaug 35 esminėm frazėm. 

Su žodynais yra kiek sudėtingiau. Užsienio kalbų – farsi žodynų yra, o farsi kalbai mokytis skirtų gerų farsi kalbos žodynų nėra. Bent jau angliškų parekomenduoti negaliu. Jie visi turi kokių nors trūkumų. Šiek tiek geresni yra prancūzų žodynai, tačiau išsamiausias ir geriausias, mano nuomone, visgi yra dvitomis farsi-rusų žodynas. 

Kas skaito rusiškai, patarčiau pabandyti Ilja Franko mokymosi metodą. Pirma skaitytojas skaito tekstą originalo kalba, paskui turi tą patį tekstą su nežinomų žodžių paaiškinimais. Farsi kalbos atveju dar yra pateikiamas atskirai tas pats tekstas su tarimu. Tokį tekstą lengva skaityti, nes nereikia dažnai vartyti žodyną. Viskas yra paaiškinta prie paties žodžio ar konstrukcijos skliausteliuose. Internete galima parsisiųsti keletą knygų, adaptuotų pagal Franko metodą. 

Jaučiu, kad dar ne kartą važiuosiu į Iraną... 

Ačiū Aušrai už pagalbą mokantis farsi ir Renatai už knygą apie Iraną!

Pagrindinis arabų pavasario šūkis - الشعب يريد اسقاط النظام

Svarbiausias praėjusių metų įvykis neabejotinai yra arabų pavasaris. Apie ją bus dar daug ir ilgai kalbama įvairiais aspektais. Ir man norisi apie ją pakalbėti: iš pradžių su nedideliais nukrypimais, o paskui apie žodžio galią. 

Antausis sukėlęs revoliuciją

Mane žavi šios revoliucijos pradžios istorija. Kaip ir visos revoliucijos ji prasidėjo nuo labai nereikšmingo dalyko. Tai buvo kibirkštis tikrąją to žodžio prasme. Viskas prasidėjo nuo policininkės antausio daržovių pardavėjui. Ar galėjo ta moteris pagalvoti, kad jos antausis lems  tokius įvykius ir apvers aukštyn visą pasaulį? Kodėl ji jam trenkė? Gal ryte susipyko su vyru, gal jos vaikai neklausė, gal galvą skaudėjo? O kodėl ji susipyko su vyru!? Bet kuriuo atveju elgtis visada reikia atsargiai: nežinai, koks tavo poelgis gali sukelti revoliuciją. 

O prasidėjo viskas mažame Tuniso provincijos miestelyje Sidi Būzid (40 tūkst. gyventojų), esančiame už maždaug 300 km nuo sostinės Tuniso, eilinį 2011 m. gruodžio 17 dienos rytą. Mūsų herojus yra 27 metų šio miestelio gyventojas Muchamed Būazizi, kuris miesto aikštėje nuo savo karučio pardavinėja vaisius ir daržoves. Jo mėnesinis uždarbis siekia maždaug 350 litų. Už tuos pinigus jis turi išlaikyti  8 asmenų šeimą. Apie 8 valandą jis ateina į miesto aikštę pardavinėti savo prekių. Apie 10.30 prie jo priena policininkai ir reikalauja iš jo pasitraukti su savo karučiu, nes jis esą neturi leidimo prekiauti. Iš tikrųjų jie taip reikalauja duoklės – 10 Tuniso dinarų. Būazizi, ne kartą mokėjęs kyšį, šį kartą atsisako, nes yra sunkioje finasinėje padėtyje ir pinigų tiesiog neturi. Policininkai nori iš jo konfiskuoti jo karutį, prekes ir svarstykles, Būazizi nesutinka, tarp jų kyla konfliktas, viena iš policininkų, 45 metų moteris Fadija Hamdi, įžeidžia Būazizi mirusį tėvą, skelia jam antausį, spjauna ant jo ir pasako „dégage“ (fr. pasitrauk, dink iš čia; likimo ironija: „dégage“ vėliau tampa vienu iš pagrindinių Tuniso revoliucijos šūkių). Visa tai vyksta matant aplinkiniams. Tiesa, versijų čia yra įvairių, sunku dabar tiksliai nustatyti, kas ką pasakė ir padarė. Pačių įvykių tą rytą iki šio momento buvo irgi daugiau, bet svarbiausias yra policininkės ir pardavėjo konfliktas. Būazizi pasijuto stipriai įžeistas ir pažemintas. Teigiama, kad jei tai nebūtų moteris, Būazizi reakcija galbūt būtų buvusi kitokia. Toliau įvykiai vystosi labai greitai: Būazizi nubėga skųstis  miesto valdžiai, prašo audiencijos pas miesto merą. Jis reikalauja, kad jam grąžintų konfiskuotas svarstykles. Niekas jo neišklauso. Supykęs ir pažemintas Būazizi grįžta atgal į miesto aikštę, pasiima iš gretimos parduotuvės kanistrą žibalo, nubėga prie savivaldybės pastato ir užsidega. Aplinkiniai Būazizi užgesina, jis patenka į vietinę ligoninę su 90 proc. kūno nudegimu. 

Protestai Sidi Būzid prasideda už kelių valandų nuo šių įvykių ir nenurimsta kelias savaites. Ligoninėje gydomą Būazizi gruodžio 28 d. aplanko Tuniso prezidentas Zin Al-Abidyn bin Ali. Kliūva ir vargšei Fadijai Hamdi, nes ją uždaro į areštinę, esą apsaugoti nuo protestuotojų. Tačiau jokios priemonės negelbsti: protestuoja visa šalis. Protestai sustiprėja sausio 4 d. mirus Būazizi. Sausio 14 d. iš protestų apimtos šalies pabėga šalies prezidentas. Būazizi sukeltas gaisras persimeta į kitas šalis: sausio 25 d. masiniai protestai prasideda Egipte. Jie taip pat baigiasi režimo nuvertimu.  

M. Bouzizi gyvenimas po mirties

Po mirties M. Būazizi suteikta Sakharovo premija, Jungtinės Karalystės laikraštis "The Times"  jį pripažino 2011 m. žmogumi. Jam statomi paminklai, leidžiamos knygos apie jį ir kuriami filmai.  

Klausimas, ar jis nusipelnė premijų, ypač tokios prestižinės kaip Sacharovo premija. Neabejotina, kad M. Būazizi simbolinė figūra ir jam premija galbūt suteikta kaip visų protestuotojų įkūnytojui. Jei galvotume, kad premijos yra suteikiamos už sąmoningus asmens veiksmus, vadinasi, norint gauti premiją reikia pasipiktinus valdžios veiksmais demonstratyviai ir viešai susideginti ir pasistengti nenumirti iš karto, o už kelių savaičių, kad susilauktum didesnio dėmesio. Paabejočiau tokiu Sacharavo premijos komiteto sprendimu.

Žodžio galia: Al-ša3ab jurid isqat al-nitham 

Tuo metu kažkur Tunise minia pradeda skanduoti „Al-ša3ab jurid isqat al-nitham“ (Tauta nori režimo žlugimo). Tekstas yra literatūrine arabų kalba, bendra visoms arabų šalims.Tai pagrindinis arabų pavasario šūkis, su nedideliais pakeitimais skanduotas visuose arabų šalyse nuo Atlanto vandenyno iki Irako ir nuo Palestinos iki Jemeno. Beje to šūkio variantai atskirose šalyse ir vietovėse aiškiai atskleidžia žmonių lūkesčius ir siekius.

Pagrindinis šūkio motyvas: „tauta nori“ - nieko nėra aukščiau už tautos valią („suverenitetas priklauso tautai“). Spėjama, kad šio šūkio įkvėpėjas yra nacionalinis Tuniso poetas Abū Al-Qasim Al-Šabi (1909-1934). Jo eilėraštyje „Gyvenimo troškimas“ (Iradatu al-chaja), kurio dalis teksto yra panaudota Tuniso himne, sakoma:

„Jei vieną dieną tauta pareiškia norą gyventi,

Lemtis jam turi paklusti,

Nakties tamsa turi išsisklaidyti,

Pančiai turi nutrūkti.

Ko nėra apėmusi gyvenimo aistra,

Tas išgaruoja ir išnyksta.“

Lemtis yra Dievo rankose. Al-Šabi eilėraštyje išsakyta šiek tiek šventvagiška mintis, kad tautos valia yra net aukščiau už Dievo valią...

Emile Habibi apsakymas "Mandelbaumo vartai"

Pristatau palestieniečių rašytojo ir politiko Emile Habibi (1922 01 28 - 1996 05 02) apsakymą "Mandelbaumo vartai". 

Emile Habibi - Izraelio Palestinos rašytojas, aktyviai dalyvavęs politikoje ir buvęs net Izraelio Kneseto nariu. Įdomus faktas apie Habibi, kad 2005 m. jis pateko į simbolinį labiausiai nusipelniusių izraeliečių sarašą. 

"Mandelbaumo vartai" - pirmoji E. Habibi novelė, išleista 1954 m. Paprasta ir trumpa, ji pasakoja apie takoskyrą tarp "čia" ir "ten". Praėjus 60 metų, situacija mažai pasikeitė, o gal net pasikeitė į blogąją pusę: sienų ir vartų atsirado dar daugiau ir sunkiau įveikiamų.

Versta iš dvikalbio apsakymų rinkinio "Nouvelles arabes du Proche-Orient"/ Qisas 3arabiya qasira min al-šarq" (Leid. Langue pour tous, Paryžius, 2005).  

Mandelbaumo vartai

„Verčiau sakykite, pone, kad ji nori išvykti iš čia“, - sušuko Izraelio policininkas, stovintis prie Mandelbaumo vartų susikryžiavęs rankas, kai jam pasakiau, kad atvažiavome su mama, kuri „gavusi leidimą, nori patekti ten“, ir parodžiau kitoje vartų pusėje esančią Jordaniją.

Buvo žiemos pabaiga, ir saulė jau žadėjo pavasarį... Ten, kur griuvėsiai nebuvo uždengę žemės, ji buvo pasidengusi žaluma. Griuvėsiai buvo ir iš dešinės, ir iš kairės.

Tarp griuvėsių ir žalumos žaidė vaikai su išsitaršiusiomios kasytėmis iš šonų, kurios kėlė nuostabą vaikams, atvažiavusiems su mumis palydėti močiutės: „berniukas, o su kasytėmis? Kaip taip gali būti?“ Viduryje buvo asfaltuota dulkėmis nuklota aikštė, kaip tik toje vietoje, kurią vadindavome Al-Misrara. Aikštė turėjo dvejus metalinius, akmenimis sutvirtintus ir baltai kalkėmis nudažytus vartus: „mūsų“ vartus“ ir „jų“ vartus. Abu vartai buvo tokio pločio, kad galėtų pravažiuoti „išvažiuojantis“ ar „įvažiuojantis“ automobilis.

Žodį „išvykti“ policininkas iškošė pro dantis, kad aš iš jo suprasčiau reikalo esmę.

Išvykti iš čia – jis nori pasakyti iš rojaus – tai yra svarbiausia, o ne patekti „ten“! Muitinės pareigūnas, kuris norėjo, kad mes įsisąmonintume šią pamoką, mums atsibučiuojant su mama, pasakė: „kas iš čia išvyksta, niekada nebegrįžta“!

Manau, panašios mintys nedavė ramybės mamai paskutinėmis jos buvimo su mumis dienomis. Kai šeimos nariai ir draugai susirinko jos namuose kelionės į Jeruzalę išvakarėse, ji pasakė: „sulaukiau dienos, kai savo akimis matau atėjusius manęs apraudoti žmones“.

Ryte, kai leidomės gatvele iki automobilio, ji atsigręžė atgal, pamojavo ranka alyvmedžiams, sudžiūvusiam abrikoso medžiui, namų slenksčiui ir pasakė sau: „kiek kartų per dvidešimt čia nugyventų metų leidausi ir kilau šia gatvele“!

Kai važiavome pro miesto pakraštyje esančias kapines, ji ėmė balsu šaukti mirusius artimuosius ir savo bendraamžius ir atsisveikinti su jų kapais: „kodėl man nelemta būti palaidotai čia? Ir kas padės gėlių ant mano sūnaus dukrelės kapo?“ Kai 1940 m. ji atliko piligriminę kelionę į Jeruzalę, būrėjas jai pasakė, kad ji numirs šventame mieste. Negi galiausiai išsipildys ši pranašystė?

Jai buvo septyniasdešimt penkeri, tačiau per savo gyvenimą ji nebuvo išgyvenusi tokio jausmo, kuris taip spaustų širdį ir ją pačią plėšte plėšytų, jausmo tarsi sieloje būtų kažkokia tuštuma ar liūdesys, tarsi tai būtų sąžinės priekaištas, - tėvynės ilgesio jausmo. Jei jos kas paklaustų, kokia žodžio „tėvynė“ reikšmė, ji pasimestų lygiai taip pat kaip pasimestų radusi šį žodį maldų knygoje: „ar tai namas? Gelda ir kubbe puodas, kurį ji paveldėjo iš savo mamos? (visi juokėsi iš jos, kai norėjo į kelionę pasiimti šią seną geldą, o apie kubbe puodo pasiėmimą ji nedrįso ir pagalvoti!)

Gal tai pieno pardavėjo šūkavimas ryte ar dujų pardavėjo skambučio skambėjimas, jos džiova sergančio vyro kosulys, jos vaikų, kurie vienas po kito peržengė šį slenkstį, išėjo į kitus namus ir paliko ją vieną, vestuvių naktys?

Šis slenkstis, šių namų slenkstis[1], į kurį ji dabar žiūri paskutinį kartą, tegul jis kalba ir liudija. Kiek kartų ji ant jo stovėjo, išlydėjo jaunuosius ir jiems dainavo su ašaromis akyse: „Atėjai į pasaulį be plunksnų, mažas paukščiuk. Išmokiau tave čiulbėti, skraidyti ir sukti lizdą. Tu užaugai, ant tavo sparnų auga plunksnos. Tu išskrendi, o kartu ir visas dėl tavęs vargelis vargtas“.

Jei būtų kas pasakęs, kad visa tai yra „tėvynė“, jai nuo to nepasidarytų aiškiau.

Tačiau dabar, kai ji stovi priešais „niekieno žemę“ ir laukia ženklo, jog jai galima žengti žingsnį, ji atsisuka į savo dukrą ir sako: „kaip aš norėčiau dar kartą pasėdėti ant namų slenksčio“!

Jos senas brolis, atėjęs iš kaimo atsisveikinti su ja, nuolat kratė galvą, o jo akyse matėsi skausmas ir nuostaba: tas neaiškus „dalykas“, kuris pravirkdė jo seserį, nes ji jį palieka ir negali su savim pasiimti, jam taip pat yra mielas ir brangus.

-                      Bet visgi galiausiai pasirašysi jiems pardavimo aktą, nes įstatymas yra jų pusėje, - pasakė jam mūsų kaimynas.

-                      Klausyk, sūnau, - atsisukęs į mane tarė senas kaimietis, kartą mes – aš, mano tėvas ir mano mažasis brolis - saugojome pasėlius. Žiūrime, nusileidžia kurapkų pulkas. Mano brolis lyg tikras vyras, suskubo atnešti šautuvo, o tėvas pratrūko juoku. Atsimeni, sūnau, kaip juokėsi tavo senelis? „Vaike, kurapkų medžioklė vyrų užsiėmimas“. Tačiau mažasis buvo užsispyręs. Jis grįžo visų nuostabai pas mus po valandos su dar gyva kurapka rankose. Mes visi buvom nustebę, o mažasis kipšiukas šokinėjo iš džiaugsmo ir džiaugėsi savo laimikiu. Mano tėvas sušuko: „bet mes negirdėjome šūvio garso! Mažasis medžiotojas pasakė: „tėti, aš užbūriau šautuvą“. Jis paprašė manęs prisiekti savo protėviais ir protėvių protėviais, kad neatskleisiu paslapties tėvui, ir man pasakė, kad tą vargšą paukštį pamatė didelio katino nasruose ir tol vaikė jį po krūmynus ir kukurūzų lauką, kol jis jį paleido... Ach, sūnau, negi jie nori, kad aš pasirašyčiau ant visų šių prisiminimų pardavimo sutarties. Jų įstatymai neturi tiek galios!

Patarčiau jums nevykti prie Mandelbaumo vartų su vaikais. Ne todėl kad sugriauti ir apleisti namai gali juos paskatinti ieškoti juose „stebuklingos lempos“, ar „Aladino olos“ ir ne todėl, kad pamačius išsitaršiusius kasytėmis supintus plaukus jiems gali kilti nepatogių klausimų, kurie pastatys tave į keblią padėtį, o todėl, kad kelyje, einančiame pro Mandelbaumo vartus, visada yra daug automobilių, atvykstančių iš „ten“ arba išvažiuojančių iš „čia“, kurie pravažiuoja pro juos „europiniu“ greičiu. Tai elegantiški amerikietiški automobiliai, kuriuose sėdi elegantiški keleiviai su krakmolytomis apykaklėmis, spalvotais marškiniais arba karinėmis uniformomis, kurios taip pasiūtos, kad labiau tinka būti suteptos viskiu nei krauju.

Tai „paliaubų vyrų“, „priežiūros komisijų“, „Jungtinių Tautų“, vakarų šalių ambasadorių ir konsulų, jų artimųjų ir jų virėjų, barmenų ir jų draugių bei draugių draugių automobiliai. Jie sustoja akimirkai prie „mūsų“ vartų, kad vairuotojas pasisveikintų su „mūsų“ policininku – to reikalauja geras tonas ir išsiauklėjimas, - paskui pervažiuoja „niekieno žemę“ ir sustoja prie „jų“ vartų, kad vairuotojas pasisveikintų su „jų“ policininku – to reikalauja geros tonas ir išsiauklėjimas, be to, jie apsikeičia cigarečių pakeliais ir juokeliais – galima sakyti, kad dėl to vyksta savotiškos Izraelio ir Jordanijos varžybos. Tas pats vyksta ir iš kitos pusės.

Jiems negalioja mirties dėsnis: kas iš čia išvyksta, nebegali grįžti. Nei rojaus dėsnis: kas patenka ten, nebeišvyksta. Gerbiamas taikdarys gali pietauti „Filadelfijos“ viešbutyje, o vakarieniauti „Adeno“ viešbutyje, o jo kultūringa šypsena neišnyksta nuo jo veido nei važiuojant pirmyn, nei atgal.

Mano sesuo ėmė maldauti prie „mūsų“ vartų stovinčio kareivio, kad leistų palydėti mamą iki Jordanijos vartų.

-          Ponia, tai draudžiama, - pasakė kareivis.

-          Bet aš matau tuos užsieniečius, įvažiuojančius ir išvažiuojančius, tarsi jie čia būtų kaip namie.

-          Ponia, gerbiama ponia, visi žmonės gali įvažiuoti ir išvažiuoti pro šiuos vartus, išskyrus vietinius.

-          Prašau pasitraukti nuo kelio, - pasakė policininkas, - tai bendras, labai apkrautas kelias...

Jis nutraukė pokalbį su mumis, kad galėtų persimesti keliais žodžiais su dviems ką tik privažiavusio automobilio keleiviais (iš kur jis atvyko: iš „ten“ ar iš „čia“?). Jie visi pasijuokė, bet mes nesupratom juoko.

Įsikišo muitininkas:

-          Viskam yra galas, net ir atsisveikinimams.

Pasiramsčiuodama lazda senutė išėjo pro „mūsų“ vartus, „jų“ vartų link. Ji ėjo per „niekieno žemę“, laikas nuo laiko atsigręždama ir mums pamodama ranka.

Kodėl dabar, būtent dabar ji prisiminė savo sūnų, kuris žuvo prieš trisdešimt metų nukritęs nuo palėpės prie jos kojų? Kodėl dabar ir būtent dabar ji pajuto sąžinės priekaištus?

Priešingoje pusėje pasirodė aukštas kareivis su kufija ir ikaliu ant galvos. Jis sutiko „atvykstančią“ senutę ir sustojo pasikalbėti su ja. Abu žiūrėjo į mūsų pusę.

Stovėjome su vaikais ir mojavome jai. Kitas aukštas vienplaukis kareivis atsistojo priešais mus ir pradėjo kalbėti su mumis. Mes žiūrėjome į juos. Kareivis mums pasakė, kad negalime žengti nė žingsnio į priekį.

Kodėl jis mums tai pasakė: „įsivaizduokite, kad ji dabar perėjo mirties slėnį, iš kurio neįmanoma grįžti. Tokia karo, sienų ir Mandelbaumo vartų realybė. Pasitraukite, prašau, nuo kelio ir leiskite pravažiuoti Jungtinių Tautų automobiliui“.

Staiga nuo mūsų grupės, kaip patyrusio futbolininko į priešininko vartus paspirtas kamuolys, atsiskyrė mažas gyvybe pulsuojantis kūnelis. Tas mažas daiktas bėgo į priekį per „niekieno žemę“. Netekę žado pamatėme mano mažą mergytę bėgančią pas senelę ir šaukiančią: „Teita, Teita“. Štai ji perbėga „niekieno žemę“, pribėga prie močiutės ir suspaudžia ją savo glėbyje.

Iš toli pamatėme, kaip vyras su kufija ir ikaliu nuleido akis žemyn. Kadangi mano akys geros, pamačiau, kad jis batu krapšto žemę. Su mumis buvęs vienplaukis kareivis, štai taip pat nuleido galvą ir pradėjo krapštyti su batu žemę! Kareivis, kuris stovėjo sukryžiavęs rankas prie savo biuro durų, įėjo į vidų. Muitininkas staiga tuo metu pradėjo raustis kišenėse tarsi kažką būtų pametęs.

Koks keistas dalykas atsitiko: vaikas pereina „mirties slėnį, iš kurio neįmanoma grįžti“ ir sugrįžta, paneigdamas „karo, sienų ir Mandelbaumo vartų realybę“.

Vaikas nesupranta, koks yra skirtumas tarp kareivio su kufija ir ikaliu ir vienplaukio kareivio. Koks vaiko naivumas. Jai nereikėjo perplaukti vandenyno, kad pasiektų kitas šalis, ji manė, kad tebėra savo šalyje. Kodėl ji negali lakstyti ir šokinėti savo šalyje? Ji pamatė, kad vienoje pusėje stovi jos tėtis, o kitoje – jos močiutė, kodėl ji negali kaip visada eiti nuo vieno prie kito, juo labiau, kad ji matė automobilius, važiuojančius abiem kryptim per „niekieno žemę“, kaip ir tie automobiliai, kuriuos ji mato važiuojančius gatve prie jos namų. Čia kalbama hebrajiškai, o ten arabiškai. Bet ji irgi kalba dviem kalbom: su Nina ir Sūsū!

Muitininkas greičiausiai pavargo ieškoti „pamesto daikto“ (viskam yra galas, net ir kebli situacija baigiasi!). Jis taip pat staigiai kaip ir buvo pradėjęs baigė šią sunkią užduotį, paskui kostelėjo ir tarsi sakytų užuojautos žodžius, pasakė:

-       Vaikas nieko nesupranta. Ponai, prašau pasitraukti nuo kelio, kad koks vaikas nepalįstų po automobilio, kurie, kaip matote, čia greitai važinėja, ratais.

Ar supratote, kodėl jums sakiau nevažiuoti prie Mandelbaumo vartų su vaikais? Jų suvokimas paprastas ir nesudėtingas, bet koks sveikas.

---

[1] Slenkstis turi simbolinę reikšmę. Ant jo jaunamartė palestinietė, pirmą kartą įžengdama į vyro namus, deda mielinės tešlos gabalėlį kaip vaisingumo ženklą.