Svarbiausias praėjusių metų įvykis neabejotinai yra arabų pavasaris. Apie ją bus dar daug ir ilgai kalbama įvairiais aspektais. Ir man norisi apie ją pakalbėti: iš pradžių su nedideliais nukrypimais, o paskui apie žodžio galią.
Antausis sukėlęs revoliuciją
Mane žavi šios revoliucijos pradžios istorija. Kaip ir visos revoliucijos ji prasidėjo nuo labai nereikšmingo dalyko. Tai buvo kibirkštis tikrąją to žodžio prasme. Viskas prasidėjo nuo policininkės antausio daržovių pardavėjui. Ar galėjo ta moteris pagalvoti, kad jos antausis lems tokius įvykius ir apvers aukštyn visą pasaulį? Kodėl ji jam trenkė? Gal ryte susipyko su vyru, gal jos vaikai neklausė, gal galvą skaudėjo? O kodėl ji susipyko su vyru!? Bet kuriuo atveju elgtis visada reikia atsargiai: nežinai, koks tavo poelgis gali sukelti revoliuciją.
O prasidėjo viskas mažame Tuniso provincijos miestelyje Sidi Būzid (40 tūkst. gyventojų), esančiame už maždaug 300 km nuo sostinės Tuniso, eilinį 2011 m. gruodžio 17 dienos rytą. Mūsų herojus yra 27 metų šio miestelio gyventojas Muchamed Būazizi, kuris miesto aikštėje nuo savo karučio pardavinėja vaisius ir daržoves. Jo mėnesinis uždarbis siekia maždaug 350 litų. Už tuos pinigus jis turi išlaikyti 8 asmenų šeimą. Apie 8 valandą jis ateina į miesto aikštę pardavinėti savo prekių. Apie 10.30 prie jo priena policininkai ir reikalauja iš jo pasitraukti su savo karučiu, nes jis esą neturi leidimo prekiauti. Iš tikrųjų jie taip reikalauja duoklės – 10 Tuniso dinarų. Būazizi, ne kartą mokėjęs kyšį, šį kartą atsisako, nes yra sunkioje finasinėje padėtyje ir pinigų tiesiog neturi. Policininkai nori iš jo konfiskuoti jo karutį, prekes ir svarstykles, Būazizi nesutinka, tarp jų kyla konfliktas, viena iš policininkų, 45 metų moteris Fadija Hamdi, įžeidžia Būazizi mirusį tėvą, skelia jam antausį, spjauna ant jo ir pasako „dégage“ (fr. pasitrauk, dink iš čia; likimo ironija: „dégage“ vėliau tampa vienu iš pagrindinių Tuniso revoliucijos šūkių). Visa tai vyksta matant aplinkiniams. Tiesa, versijų čia yra įvairių, sunku dabar tiksliai nustatyti, kas ką pasakė ir padarė. Pačių įvykių tą rytą iki šio momento buvo irgi daugiau, bet svarbiausias yra policininkės ir pardavėjo konfliktas. Būazizi pasijuto stipriai įžeistas ir pažemintas. Teigiama, kad jei tai nebūtų moteris, Būazizi reakcija galbūt būtų buvusi kitokia. Toliau įvykiai vystosi labai greitai: Būazizi nubėga skųstis miesto valdžiai, prašo audiencijos pas miesto merą. Jis reikalauja, kad jam grąžintų konfiskuotas svarstykles. Niekas jo neišklauso. Supykęs ir pažemintas Būazizi grįžta atgal į miesto aikštę, pasiima iš gretimos parduotuvės kanistrą žibalo, nubėga prie savivaldybės pastato ir užsidega. Aplinkiniai Būazizi užgesina, jis patenka į vietinę ligoninę su 90 proc. kūno nudegimu.
Protestai Sidi Būzid prasideda už kelių valandų nuo šių įvykių ir nenurimsta kelias savaites. Ligoninėje gydomą Būazizi gruodžio 28 d. aplanko Tuniso prezidentas Zin Al-Abidyn bin Ali. Kliūva ir vargšei Fadijai Hamdi, nes ją uždaro į areštinę, esą apsaugoti nuo protestuotojų. Tačiau jokios priemonės negelbsti: protestuoja visa šalis. Protestai sustiprėja sausio 4 d. mirus Būazizi. Sausio 14 d. iš protestų apimtos šalies pabėga šalies prezidentas. Būazizi sukeltas gaisras persimeta į kitas šalis: sausio 25 d. masiniai protestai prasideda Egipte. Jie taip pat baigiasi režimo nuvertimu.
Po mirties M. Būazizi suteikta Sakharovo premija, Jungtinės Karalystės laikraštis "The Times" jį pripažino 2011 m. žmogumi. Jam statomi paminklai, leidžiamos knygos apie jį ir kuriami filmai.
Klausimas, ar jis nusipelnė premijų, ypač tokios prestižinės kaip Sacharovo premija. Neabejotina, kad M. Būazizi simbolinė figūra ir jam premija galbūt suteikta kaip visų protestuotojų įkūnytojui. Jei galvotume, kad premijos yra suteikiamos už sąmoningus asmens veiksmus, vadinasi, norint gauti premiją reikia pasipiktinus valdžios veiksmais demonstratyviai ir viešai susideginti ir pasistengti nenumirti iš karto, o už kelių savaičių, kad susilauktum didesnio dėmesio. Paabejočiau tokiu Sacharavo premijos komiteto sprendimu.
M. Bouzizi gyvenimas po mirties
Po mirties M. Būazizi suteikta Sakharovo premija, Jungtinės Karalystės laikraštis "The Times" jį pripažino 2011 m. žmogumi. Jam statomi paminklai, leidžiamos knygos apie jį ir kuriami filmai.
Klausimas, ar jis nusipelnė premijų, ypač tokios prestižinės kaip Sacharovo premija. Neabejotina, kad M. Būazizi simbolinė figūra ir jam premija galbūt suteikta kaip visų protestuotojų įkūnytojui. Jei galvotume, kad premijos yra suteikiamos už sąmoningus asmens veiksmus, vadinasi, norint gauti premiją reikia pasipiktinus valdžios veiksmais demonstratyviai ir viešai susideginti ir pasistengti nenumirti iš karto, o už kelių savaičių, kad susilauktum didesnio dėmesio. Paabejočiau tokiu Sacharavo premijos komiteto sprendimu.
Žodžio galia: Al-ša3ab jurid isqat al-nitham
Tuo metu kažkur Tunise minia pradeda skanduoti „Al-ša3ab jurid isqat al-nitham“ (Tauta nori režimo žlugimo). Tekstas yra literatūrine arabų kalba, bendra visoms arabų šalims.Tai pagrindinis arabų pavasario šūkis, su nedideliais pakeitimais skanduotas visuose arabų šalyse nuo Atlanto vandenyno iki Irako ir nuo Palestinos iki Jemeno. Beje to šūkio variantai atskirose šalyse ir vietovėse aiškiai atskleidžia žmonių lūkesčius ir siekius.
Pagrindinis šūkio motyvas: „tauta nori“ - nieko nėra aukščiau už tautos valią („suverenitetas priklauso tautai“). Spėjama, kad šio šūkio įkvėpėjas yra nacionalinis Tuniso poetas Abū Al-Qasim Al-Šabi (1909-1934). Jo eilėraštyje „Gyvenimo troškimas“ (Iradatu al-chaja), kurio dalis teksto yra panaudota Tuniso himne, sakoma:
„Jei vieną dieną tauta pareiškia norą gyventi,
Lemtis jam turi paklusti,
Nakties tamsa turi išsisklaidyti,
Pančiai turi nutrūkti.
Ko nėra apėmusi gyvenimo aistra,
Tas išgaruoja ir išnyksta.“
Lemtis yra Dievo rankose. Al-Šabi eilėraštyje išsakyta šiek tiek šventvagiška mintis, kad tautos valia yra net aukščiau už Dievo valią...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą