Kelionė į Iraną

Mintis aplankyti Iraną kilo seniai, bet įgyvendinti ją pavyko tik šiemet, 2012 m. gegužės pabaigoje. Pabandysiu aprašyti savo įspūdžius iš kelionės po Iraną. Tiesa, nekartosiu tai, kas jau parašyta apie Iraną. Nemanau, kad kiekvienas apsilankęs kitoje šalyje gali parašyti ką nors įdomaus. Ir savęs nepriskiriu tokių rašytojų kategorijai. Mano kelionės tikslas buvo farsi kalbos išbandymas praktikoje ir šiek tiek iraniečių mentaliteto atskleidimas, bandant jį lyginti su arabiškuoju. Kadangi šis straipsnyje yra arabų kalbai skirtame bloge, nežinantiems pasakysiu, kad Iranas nėra arabų šalis ir Irane nekalbama arabiškai. Visgi ir Iranas ir farsi kalba turi daug sąlyčio taškų su arabų šalimis ir arabų kalba.

Kelionei pradėjau ruoštis prieš metus. Kažkada būnant Lenkijoje teko paskaityti žymaus lenkų publicisto ir keliautojo Ryszard Kapuściński knygą „Podróże z Herodotem“ (Kelionės su Herodotu). Į savo pirmąją kelionę į užsienį - Indiją - R. Kapuściński išvyko su vienintele knyga – Herodoto „Istorija“. Tuo metu (1950 m.) Lenkijoje jokių kitų knygų autorius tiesiog negalėjo surasti. Indijos atveju Herodotas mažai kuo gali pasitarnauti, bet Irano atveju tai neįkainojamas ir gana patikimas senovės Persijos istorijos šaltinis. Herodotas gana išsamiai su įvairiais lyriniais nukrypimais aprašo Persijos imperijos susikūrimą ir persų karus su graikais. Herodoto laikais Graikija ir Persija buvo nesutaikomi priešai, bet jis savo darbuose labai palankiai vertina persus, jų toleranciją kitoms tautoms ir religijoms, valdovų išmintį. Taigi, pirmasis šaltinis – Herodoto „Istorija“.

Fotografo Mariaus Abramavičiaus „Punktyrai kelio paraštėse: kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“ tikriausiai vienintelė išsami lietuvio parašyta knyga, aprašanti kelionės po Iraną įspūdžius. Kritikuoti autoriaus nenoriu, bet ypatingai didelio įspūdžio knyga nepadarė. Mano manymu, knygos trūkumas yra chronologinis pasakojimas, aprašant kiekvienos dienos maršrutą, sutiktus žmones ir pan. Trūksta šiek tiek atsitraukimo nuo detalių ir platesnio vaizdo matymo. Pasakojimas apie tai, kas pamatyta per dieną šiek tiek primena rašinius internete. Visgi, jei užtiksit tą knygą paskaitykit, kažką įdomaus surasit.

Kader Abdolah romanas „Mečetės namai“ tikrai vertas dėmesio. Patariu paskaityti visiems, kas nori susipažinti su Iranu. Knygoje aprašoma vienos šeimos istorija, apimanti laikotarpį iki ir po revoliucijos. 

Paskutiniu metu padaugėjo įvairių internetinių aprašymų apie Iraną. Iš visų galima padaryti išvadą, kad iraniečiai yra draugiški ir svetingi žmonės, o Iranas tikrai yra saugi šalis keliauti. Tikrai patvirtinu šią išvadą. Vienintelis nesaugumas yra jų vairavimas. Tikrai sunku suvokti, kokiomis taisyklėmis jie vadovaujasi. Kaip dažnai sako keliautojai, „vairuoja baisiai, bet avarijų nemačiau“. Tai klaidingas įsitikinimas. Taip vairuojant avarijų yra daug daugiau nei pas mus. Man avarijų teko matyti ne vieną ir vos neteko pačiam garbė vienoje sudalyvauti.

10 dienų Irane

Irano vizą pavyko gauti per vieną dieną Irano ambasadoje Briuselyje. Normalus terminas yra 10 darbo dienų. Taip jau atsitiko, kad vizos paprašiau gegužės 21 d., o skrydis gegužės 23 d. vakare. Galėjau vizą gauti balandžio mėnesį, bet šiek tiek užtruko pati vizos paraiškos padavimo procedūra. Pasirodo, norint gauti vizą, reikia kreiptis į firmą, kuri kreipiasi į Irano URM ir ši suteikia magišką skaičiuką, kurį turėdamas tik gali prašyti vizos iš ambasados. Va to skaičiuko gavimas ir užtruko. Firma už tarpininkavimą ima 50 EUR. Teko girdėti, kad tą skaičiuką gali tiesiogiai ir nemokamai suteikti pati Irano URM. Tą galima padaryti per jos interneto puslapį. Deja, tuo metu, kai man jo reikėjo, tas puslapis buvo tik kuriamas. 

Irane keliavom trise: aš ir du mano draugai iš Rusijos. Maršrutas buvo toks: Teheranas – Kiš sala – Širazas – Esfahanas – Komas – Teheranas. Daugiausiai buvome miestuose, todėl mūsų Irano suvokimas nėra pilnas.

Šiek tiek problemų kėlė vietiniai pinigai. Esmė ta, kad už vieną eurą duoda maždaug 21500 rialų, išsikeitęs 100 eurų tampi milijonieriumi, bet praktikoje vienas nulis yra nubraukiamas ir 10 rialų pavirsta į 1 tumaną. Visos kainos yra visur sužymėtos tumanais. Rialai būna tik ant sąskaitų. Tai šiek tiek klaidina. 

Kelionės metu man buvo įdomu palyginti iraniečių mentalitetą su arabų mentalitetu. Galiu pasakyti, kad iraniečiai yra daug artimesni mums nei arabai. Tai paprasti, kuklūs ir draugiški žmonės. Jie nėra įkyrūs ir „nelenda į dūšią“ kaip arabai ir neuždavinėja kvailų klausimų. Vaikščiojant turguje neteko baidytis įkyrių pardavėjų, nedažnai skambėjo ir siaubą kelianti frazė „Helo, my friend, where are you from“. Kainos turguose yra daugiau mažiau atitinkančios pardavimo kainą. Ten tikrai negali nusipirkti prekės už trečdalį kainos, kaip arabų šalyse. Pardavėjai elgiasi santūriai ir nedirbtinai. Paprašius didesnės nuolaidos, tiesiog pasako, kad už tokią kainą parduoti negali, ir nesiveja iš paskos, kai neperki. 

„Decency, modesty and Hijab of woman have made her a divine being“ (iš plakato oro uoste)

Bet kuri ideologija, nesvarbu ar ji būtų komunistinė, kapitalistinė ar religinė, yra skirta masėms valdyti. Islamas būtent atlieka tokį vaidmenį Irane. Nepaisant to, man susidarė įspūdis, kad žmonės religijos atžvilgiu yra laisvesni nei arabų šalyse. Tai matyti pažvelgus į moteris. Vienintelis dalykas, kuris išoriškai krinta į akis ir mūsų suvokimu gali būti laikomas moters priespaudos ženklu – tai visuotinai privalomas hidžabas. Per visą laiką neteko matyti nė vienos moters be hidžabo. Kita vertus, nematėme ir nė vienos moters su uždengtu veidu. Moterys dirba visur, net restoranuose padavėjomis ar taksi vairuotojomis, ko tikrai nepamatysi nė vienoje arabų šalyje. Santykiai tarp lyčių yra irgi panašūs kaip pas mus. Teko matyti už rankų susikibusias ir viešuose vietose burkuojančias poras. Kai kurios porelės nebuvo susituokusios. Valdžios susirūpinimas hidžabo dėvėjimu yra perdėtas ir isteriškas. Be abejo, tai yra bandymas vengti sudėtingesnių problemų sprendimų. Būnant Teherane vietiniame laikraštyje teko perskaityti, jog valdžia laikas nuo laiko surengia reidus ir patikrina, kaip laikomasi „islamo aprangos kodo“ ten, kur jo gali kas nors nesilaikyti. Esmė yra ta, kad čia joks islamas nereikalingas. Apranga yra vietinių papročių dalis ir daug moterų Irane nešiotų hidžabą, net jei to griežtai nebūtų reikalaujama. Bet visus vienodinti ir netgi taikyti sankcijas yra šiek tiek per daug.

Moterų diskriminacija Irane mūsų suvokimu yra, bet ne ten jos reikia ieškoti, kur gali atrodyti. Privalomas hidžabo dėvėjimas su diskriminacija visai nesusijęs. Atskirtos dalys autobusuose vyrams ir moterims iš tikrųjų yra pozityvi moterų diskriminacija. Moterys į vyrų dalį gali įeiti, o vyrai į moterų – ne. Vyrai važiuoja susispaudę kaip silkės, o moterys laisvai. Nemanau, kad dėl to moteris gali jaustis diskriminuojama. Nepaisant to, tokia segregacija, jei ja iš tikrųjų siekiama apriboti bendravimą tarp lyčių, yra dirbtinė ir neturi prasmės, nes vyrai su moterimis išlipę iš autobuso gali laisvai bendrauti. 

Irane pastebėjau daug pozityvių dalykų. Visų pirma miestai yra santykinai švarūs ir sutvarkyti, bent jau lyginant su arabų šalimis. Antra, Irane aukšta rūkymo kultūra. Cigarečių pakeliai pažymėti visokiomis atbaidančiomis nuotraukomis. Uždarose patalpose beveik nerūkoma, požiūris į rūkymą bendrai neigiamas. Nemačiau ir labai daug rūkančių. Juoko dėlei kartais restoranuose paprašydavau raudono vyno. Aišku, jo nėra ir būti negali. Nors tas nelegalus pasaulis su alkoholiu, šokiais, narkotikais ir visomis kitomis mūsų "vertybėmis" egzistuoja, šito nereikėtų sureikšminti. Vakarų žurnalistai labai mėgsta tokius siužetus, o mūsų žiniasklaidos vartotojams tai yra tikra atgaiva: pasirodo ir jie, tokie šventuoliai, nėra geresni už mus. Kaip ten bebūtų, tai yra pogrindis, o jis egzistavo ir egzistuoja visur. Tikiu, kad ir Amsterdame narkotikų ir prostitucijos kvartaluose kur nors rūsyje tyliai meldžiasi budistų vienuoliai. Bet tai nekeičia esmės, o esmė yra ta, kad Irane alkoholio gėrimo kultūros nėra.    

Apskritai man susidarė toks įspūdis, kad religinė valdžia Irane laikosi iš inercijos. Esmė yra ne tai, kad žmonės yra ištroškę alkoholio, ar vakarietiškų šokių, bet kad nėra poreikio religinei valdžiai. Žmonių kasdieniniam elgesiui ar aprangai reguliuoti nereikia valdžios prievartos mašinos. Religinė valdžia apvertė aukštyn kojom vertybių hierarchiją: iš tikrųjų eiliniam žmogui kur kas svarbiau kiek kainuoja litras benzino nei tai, ar moteris yra užsidengusi plaukus.      

Teheranas – didžiulis, triukšmingas, užterštas miestas. Pabūti jame galima, bet užsibūti nesiūlyčiau. Teherane buvom pasikėlę į kalnus su keltuvais ir aplankėme katalikų kapines Dulab rajone. Kapinėse yra palaidoti beveik du tūkstančiai lenkų, kurie per II pasaulinį karą pateko į Iraną, po to kai buvo paleisti iš sovietinių lagerių pritaikius visiems lenkams amnestiją. Daliai buvusių tremtinių ir kalinių 1942 m. buvo leista vykti į Iraną ir prisijungti prie užsienyje kuriamos lenkų armijos, turėjusios kariauti prieš nacistinę Vokietiją ir jos sąjungininkes. Galimybė ištrūkti iš Sovietų Sąjungos reiškė galimybę išgyventi. Mirtis iš bado, ligų ir išsekimo buvo čia pat, o mirtis nuo kulkos buvo kažkur neįsivaizduojamai toli. Mažai laimingųjų pasiekė Irano Kaspijos jūros pakrantę, o ir tie po dviejų metų tremties ir nepriteklių Sovietų Sąjungos lageriuose buvo visiškai išsekę. Didelė jų dalis atgulė amžino poilsio Irane, daugiausiai Teherano katalikų kapinėse. Teko girdėti, kad tarp lenkų buvo dalis ir lietuvių, nes į Sovietų Sąjungos lagerius buvo išvežti lenkai iš rytinių Lenkijos teritorijų, užimtų Sovietų Sąjungos. Tikrai ten yra keletas lietuviškų pavardžių. Kapines rasti buvo gana sunku, nes neturėjome gero Teherano žemėlapio. Vietiniams tos kapinės yra žinomos kaip armėnų kapinės. Tik paskui pamatėme, kad jos yra santykinai netoli (1,5 km) nuo geltonos linijos Piroozi metro stotelės. 

Kišo sala yra Persijos įlankoje netoli Kešmo salos. Tai laisvoji ekonominė zona ir, kaip rašoma knygose, apskritai laisvoji zona visom prasmėm. Tiesa, pinigus ten gali laisvai ir greitai išleisti. Daugiau tos laisvės pastebėti neteko. Tiesa, pliaže vyrai elgėsi ir atrodė kaip ir pas mus: gulinėjo, žaidė tinklinį, maudėsi. Moterų nesimatė. Kažkur ten yra izoliuotas moterų paplūdimys. Saloje daug firminių parduotuvių, gal jos gali sudominti vietinius, bet mūsų nesudomino. Į salą galima patekti be Irano vizos ir ją joje gauti per kelias dienas. 

Širazas poetų ir studentų miestas. Visur būdami Irane ieškojom restoranų su gyva muzika. Širaze jokių problemų su tuo nebuvo. Širazas gana liberalių papročių miestas. Būnant Širaze būtų nusikaltimas neaplankyti Persepolio (iraniečiai vadina Takhte Džamšyd). Griuvėsiai niekuo neypatingi, mažai besiskiriantys nuo kitų panašių griuvėsių kitose vietose, tačiau stebina gana gerai išsilaikę bareljefai ant sienų. Kaip ten bebūtų Persepolis kažkada buvo supervalstybės, galingiausios to meto imperijos sostinė. Vien dėl to verta ten apsilankyti. 

Esfahane, kuris yra labiau religingas miestas, niekur neradom restorano su gyva muzika. Paskui iš savo dėstytojos sužinojau, kad tame mieste tokių restoranų nėra. Esfahanas labai gražus ir tvarkingas miestas, su daugybe parkų, gražiomis mečetėmis ir tiltais. Pačiame miesto centre yra Imamo aikštė. Sako, kad antroji pagal dydį pasaulyje po Tiananmenio aikštės Pekine. Aikštė išties didelė, tik aš uždrausčiau ją kirsti automobiliams. 

Būdamas Esfahane turguje šalia Imamo aikštės dar kartą įsitikinau, koks mažas pasaulis: sutikau du lietuvius Žanetą ir Robertą, kurie kartu su kitais aštuoniais lietuviais buvo atvažiavę gintaro kelių ieškoti. Kaip tik tą dieną jie skleidė trispalvę Imamo aikštėje. Gaila, kad manęs ten tuo metu nebuvo. Tą dieną mes vaikščiojom po juvelyrikos parduotuves ir vienoje atkreipiau dėmesį į gintarą. Pardavėjas pradėjo aiškinti, kas tai yra. Sakau jam „Aga, man az kešvari kahraban hastam“ (pone, aš iš gintaro šalies). Tą dieną, pasirodo, gintaro šalies atstovai sudarė visai nemažą procentą visų turistų Esfahane...

Komas vienas iš šiitų religinių centrų. Čia yra Fātima al-Ma‘sūmeh šventykla. Veikia įvairios religinės mokyklos. Čia kaip niekur kitur pamatysite daug šiitų dvasininkų, kurie iš minios išsiskiria savo tiurbanais ir abajomis. Įdomumo dėlei galiu paskyti, jog baltas tiurbanas reiškia, kad žmogus yra šventikas, juodas – kad pranašo Muchamedo palikuonis ir šventikas, žalias – pranašo palikuonis, bet ne šventikas. 

Visas religinis sąjūdis ir Irano revoliucija kilo iš šio miesto. Fātima al-Ma‘sūmeh šventykla tai daug įvairių mečečių ir pastatų. Prie įėjimo stovi sargai ir tikrųjų turistų kai kur gali neįleisti. Tikrieji turistai tai su kuprinėmis, kepurėmis ir juodais akiniais ir dar šviesiai apsirengę. Kai kuriuos šiuos atributus galima laikinai pasidėti saugojimo kameroje. Mes į šventas vietas praėjome be jokių problemų, bet matėm, kad sustabdė kažkokią užsieniečių grupę. Man šiek tiek pagelbėjo tai, kad du mano draugai išvaizda mažai skyrėsi nuo vietinių. Šiaip jie preziumuoja, kad ten lankosi tik musulmonai. Sako, kad gali paprašyti pasakyti šahadą. Patį kompleksą verta aplankyti, tačiau tai, kas yra aplinkui yra tarpinis variantas tarp geležinkelio stoties ir Gariūnų turgaus. Beje, Kome galima susikalbėti ir arabiškai. Fatimos šventyklą lanko daug piligrimų šiitų iš Irako, Libano, Bahreino, todėl vietiniai pardavėjai kažkiek gaudosi arabų kalboje. 

Taarof

Dažnai keliautojai iš Irano pasakoja apie iraniečių svetingumą, kaip juos kviečiasi visi į svečius ir pan. Tiesa iraniečių dėmesį teko ir mums patirti, pavyzdžiui, skrendant vietiniais skrydžiais šalies viduje buvome laikomi ypatingais keleiviais. Skrendant į Kišo salą net ankstesniu lėktuvu mus išsiuntė. Į svečius niekas nekvietė. Aiškiai dėl to, kad mūsų kompanija buvo nelabai įdomi: trys vyrai, iš kurių tik vienas kalba, ir ne iš Vakarų Europos. Bet net jei kviečia kas nors į svečius, reikėtų šiek tiek žinoti vietinius papročius. Vienas iš jų yra taarof. Jį galima apibūdinti kaip sakymą to, ką pašnekovas nori išgirsti. Net jei jus iranietis kviečia į svečius, tai nereiškia, jog jis nori, kad jūs ateitumėte į svečius. Pagal taarof tai, kas sakoma nereiškia tai, kas norima pasakyti. Pirmąjį ir antrąjį pakvietimą pagal taarof reikėtų atmesti, tik jei asmuo trečią kartą primygtinai kviečia į svečius, reiškia, kad jis jus tikrai kviečia. Nereikia manyti, kad iraniečiams yra normalu ekspromtu parsivesti į namus nepažįstamus užsieniečius. Iranietė žmona užgriuvus tokiems svečiams tikriausiai jaučiasi taip pat kaip ir lietuvė. Kai paskaitau internete, kaip kas nors pasakoja, jog porą dienų gyveno iraniečius šeimoje, įtariu, kad mūsiškiai nelabai išmanė taarof etiketą. Apie taarof ir net jo implikacijas politikoje galima paskaityti čia.

Zabone farsi

Na jei jau važiuoti į Iraną, tai farsi kalba tikrai nepamaišys. Prie jos aktyviai sėdžiu jau devyni mėnesiai, o pasyviai gal jau visi metai. Mokant arabų kalbą farsi yra šiek tiek paprastesnė ir aiškesnė. Vien tai, kad nereikia mokytis rašto, jau yra didelis palengvinimas. Be to, ji juk indoeuropiečių kalba! Farsi kalbos žodyną sudaro labai daug arabiškų žodžių. Priklausomai nuo tematikos, jų gali būti nuo 30 iki 70 proc. Palyginimui galima pasakyti, kad farsi kalba arabizmų atžvilgiu yra tokia pat, kokia būtų lietuvių kalba, jei mes būtume išsaugoję visus slavizmus, kurie buvo kada nors vartoti mūsų kalboje. Nepaisant išorinio panašumo labai kliautis vienos kalbos žodžiais kitoje kalboje nevertėtų, nes yra daug vadinamųjų netikrų draugų. Kartais tie žodžiai visiškai nieko bendro neturi tarpusavyje (šahr – mėnesis (a.), miestas (f.)), o kartais paimta tam tikra arabiško žodžio reikšmė, kuri arabų kalboje reiškia visai kitką (džami3a – universitetas (a.), visuomenė (f.); lughat – kalba (a.), žodis (f.), dustūr – konstitucija (a.), gramatika (f.) ir pan.). Arabų kalba labai praverčia žodžių daryboje, nes farsi kalboje iš dalies yra laikomasi arabiškos daiktavardžių morfologijos sistemos. Klaidinga būtų manyti, kad tik farsi kalba viską skolinosi iš arabų. Iš tikrųjų arabų kalboje yra daug farsi kilmės žodžių. Vis dėlto arabų ir farsi kalbos labai skiriasi sintaksės požiūriu. 

Kad tai indoeuropiečių kalba, matosi iš kai kurių užsilikusių senųjų indoeuropiečių žodžių: dokhtar (duktė), modar (mama), pedar (tėvas), barodar (brolis), gav (karvė), šakhe (šaka), zamin (žemė). Kai kurie skaičiai skamba panašiai į lietuviškus: jek, do, se, čohar, panč, šeš, haft, hašt, noh, dah. Žinoma, senoji indoeuropietiška leksika yra užklota laiko dulkių ir apaugusi kitų kalbų (visų pirma arabų) žodžiais. Dėl to, šiuolaikinė farsi kalba tik santykinai yra indoeuropiečių kalba. Mokantis farsi kalbos panašumų galima rasti į įvairias indoeuropiečių kalbas. Pavyzdžiui, veiksmažodžių asmenavimas man šiek tiek primena slavų kalbas, veiksmažodžių daryba ir vieta sakinyje - vokiečių. Kai kurie žodžiai yra tokie pat kaip angliški: setare (star), bad (bad).

Visiems, kurie mokosi farsi, patartina pasimokyti arabų kalbos ir ypač morfologijos. Galima pasakyti ir kitaip: visi kas rimtai mokosi farsi, anksčiau ar vėliau susipažįsta su arabų. Irane mokiniai mokosi arabų kalbos ketverius metus, bet dėmesys skiriamas skaitymui, o ne kalbėjimui. Praktinių kalbinių įgūdžių mokiniai nemokomi, todėl ir kalbančių arabiškai man sutikti neteko. 

Į Iraną išvažiavau mokėdamas apie 1000 žodžių ir esminę gramatiką. Tikrai buvo įdomu, kaip tos žinios veiks praktikoje. Mano mokymosi metodas yra audio metodas. Tikrai niekam nepatariu mokytis frazių nežinant tikslaus jų tarimo: garsas ne toks, kirtis ne ten ir viskas eina pro šalį. Su mano kalbos žiniomis pavyko visus reikalus sutvarkyti farsi kalba. Nuostabus dalykas: sėdi į taksi mašiną ir su taksistu gali kalbėtis jo kalba. Vėliau daug kas klausdavo, kiek laiko gyvenu Irane. Tiesa, kalbos žinių užteko tik paprastoms situacijoms išspręsti. Tos situacijos tai įvairių bilietų pirkimas, viešbučių rezervavimas, maisto užsakymas restorane, nurodymai taksistams, apsipirkimas turguje. Toks penktoko lygio kalbos mokėjimas yra pavojingas: paklausti ir pasakyti gali, bet suprasti atsakymų, jei jie nėra aiškūs ir paprasti, neina. Dažniausiai tekdavo tik apytikriai spėti pusę, kur link suka pašnekovas, ta ledkalnio dalis po vandeniu buvo lost in translation. Žodžiu, kuriozinių situacijų buvo ne viena, iš vieno restorano net buvom išvaryti, nes nesugebėjom paaiškinti, ko norim. Keisčiausia, kad nesusipratimai kartais kildavo lygioje vietoje: užsakom viena, atneša kita, užsakom 2 patiekalus, atneša tris. Retas kuris taksistas kalba angliškai. Ieškant ko nors sudėtingiau su anglų kalba būtų buvę sunku. Mano draugas iš Rusijos, mokantis arabų kalbą, kartais bandydavo susikalbėti arabiškai. Deja, deja arabų kalba visai nesuveikė. 

Farsi kalbos mokymosi priemonės

Farsi kalbos mokymosi priemonių pasirinkimas yra mažesnis nei arabų. Tiems, kurie keliauja tik trumpam rekomenduočiau vokišką „Reise Know How“ serijos knygutę „Persisch Wort fuer Wort“ su audio medžiaga. Ją galima įsigyti leidykloje elektroniniu arba popieriniu formatu. Suprantu, kad pasirinkimą šiek tiek riboja tai, kad knygutė yra vokiška. Deja, angliškai nieko kompaktiško pasiūlyti negaliu. 

Iš vadovėlių galiu parekomenduoti taip pat vokišką vadovėlį Faramarz Behzad ir Soraya Divshali „Sprachkurs Persisch“ su labai išsamiu 4 CD (5 valandų) audio kursu. Netrukus turėtų pasirodyti Assimile metodo knyga „Le persan“ prancūzų kalba. Assimil knygos yra tikrai geros mokantis užsienio kalbų. Nerekomenduočiau amerikietiškų knygų, pvz., iš serijos „Teach yourself“.

Daug audio medžiagos yra iTunes. Galiu rekomenduoti beveik keturių valandų audio kursą „Farsi for you“. Tai yra audio pokalbių žodynėlis. Taip pat gera yra „Book2“ audio medžiaga, kurioje kaip originalo kalbą galima pasirinkti ir lietuvių. iTunes yra nemokama labai koncentruota „Speak farsi“aplikacija su maždaug 35 esminėm frazėm. 

Su žodynais yra kiek sudėtingiau. Užsienio kalbų – farsi žodynų yra, o farsi kalbai mokytis skirtų gerų farsi kalbos žodynų nėra. Bent jau angliškų parekomenduoti negaliu. Jie visi turi kokių nors trūkumų. Šiek tiek geresni yra prancūzų žodynai, tačiau išsamiausias ir geriausias, mano nuomone, visgi yra dvitomis farsi-rusų žodynas. 

Kas skaito rusiškai, patarčiau pabandyti Ilja Franko mokymosi metodą. Pirma skaitytojas skaito tekstą originalo kalba, paskui turi tą patį tekstą su nežinomų žodžių paaiškinimais. Farsi kalbos atveju dar yra pateikiamas atskirai tas pats tekstas su tarimu. Tokį tekstą lengva skaityti, nes nereikia dažnai vartyti žodyną. Viskas yra paaiškinta prie paties žodžio ar konstrukcijos skliausteliuose. Internete galima parsisiųsti keletą knygų, adaptuotų pagal Franko metodą. 

Jaučiu, kad dar ne kartą važiuosiu į Iraną... 

Ačiū Aušrai už pagalbą mokantis farsi ir Renatai už knygą apie Iraną!