Paskaičius Lietuvos spaudoje reakcijas į įvykius
Paryžiuje kilo keletas minčių. Stovyklos yra dvi: vieni vienaip ar
kitaip smerkiantys islamą, kiti keliantys klausimą dėl žodžio
laisvės ribų. Prie pirmųjų būtų galima priskirti tokius
autorius kaip V. Laučius, („Kaip islamistai žudo Europą“), B.
Matelis „Vaizduoti visų religijų pranašų užpakalius – irgižodžio laisvė“, prie antrųjų reikia priskirti N.
Vasiliauskaitę „Kodėl nereikia būti Šarliu“, G. Gaivenytę
(„Ir karikatūristo, ir teroristo gyvybė yra šventa“,
„Vaizduoti pranašo užpakalį – jokia žodžio laisvė“). Kaip
atskirą kategoriją reikėtų išskirti A. Užkalnį ir jo straipsnį
„Auklėkim ir laužykim teroro religiją“. Kadangi straipsnis
pilnas įvairiausių užgauliojimų, nelogiškumų, pačių
įvairiausių istorinių aliuzijų į įvairias epochas, pradedant
actekais ir baigiant Čečėnija, rėksmingas ir primenantis Gebelso
stilių, tai man nedrąsu jį net kritikuoti. Nors pats autorius
sako, kad „humoras
ir satyra <...> turi teisę įžeisti, pašiepti ir niekinti“,
jo suteikta teise aš nepasinaudosiu. Kaip ten bebūtų, yra toks
Užkalnis ir matyt turi jis savo skaitytoją.
Įvykiai Paryžiuje suteikia mums progą pakalbėti
apie terorizmą, civilizacijų konfliktą, islamą ir žodžio
laisvę.
Terorizmas kaip reiškinys
Terorizmas yra politinių tikslų siekimas
prievartos būdu. Terorizmas kaip reiškinys jokiu būdu nesietinas
tik su religiniu islamo fundamentalizmu. Taip, šiuo metu jis
išgyvena šią fazę,
bet prasidėjo jis Rusijoje su anarchistais ir Narodnaya
volia maždaug 1880 m., paskui nuo
maždaug 1920 m. sekė antikolonijinis terorizmas, nuo 1950 m.
kairysis ir tik maždaug
nuo 1979 m. religinis. Neaišku, koks bus terorizmas rytoj. Vienas iš
pagrindinių terorizmo elementų yra baimės sėjimas. Teroristų
tikslas yra nužudant keletą žmonių įbauginti milijonus. Dėl to
dažnai taikiniais yra pasirenkami simboliai: bokštai
dvyniai Amerikoje, laikraščio redakcija, žinomi žmonės ir pan.
Kaltinti islamą, kad jis skatina terorizmą, būtų
nepagrįsta. Tada reikėtų kaltinti Karlą Marksą dėl kairiųjų
terorizmo. Terorizmas be idėjos arba be ideologijos egzistuoti
negalėtų, bet pati ideologija čia niekuo dėta. Islamo
fundamentalistų tikslai yra labai gražūs: sukurti idelią
visuomenę, besivadovaujančią religiniais principais, be visų
vakarų pasaulio blogybių:
paleistuvavimo,
alkoholio ir pan.
Pasitaiko ir krikščionių teroristų, bet pas mus joks veiksmas
nebėra siejamas su religija, nes mes gyvename sekuliarioje
visuomenėje. Mums religija yra viena iš laisvalaikio praleidimo
formų. Net jei atsirastų koks idealistas, kuris vadovaudamasis
krikščioniškais idealais susiprogdintų ligoninėje protestuodamas
prieš abortų leidimą, mes jį laikytume išprotėjusiu ir net į
galvą neateitų mintis kažkuo kaltinti Kristų ar Bibliją, net jei
toks teroristas parašytų manifestą su citatomis iš Evangelijų.
Teroristinis aktas yra silpnųjų veiksmas. Jei
galima politinių tikslų pasiekti kitomis priemonėmis, teroro
veiksmų paprastai nesiimama. Šiuo atveju teroristų taikinys buvo
ne tik žurnalas, bet apskritai Vakarų politika Artimuosiuose
Rytuose. Kitaip nei valstybės, teroristiniai judėjimai neturi
svertų paveikti kitų šalių politikos, todėl imasi kraštutinių
priemonių.
Ar reali terorizmo grėsmė?
Kaip minėjau, teroristų taikinys yra žmonių galvos, bet ne
tiesiogine, o perkeltine prasme. Kuo daugiau dėmesio, tuo
teroristams geriau. Pavyzdžiui, toks mažareikšmis įvykis kaip
bombos susprogdinimas Bostono maratono metu žiniasklaidos buvo
išpūstas iki pasaulinės naujienos. Ten žuvo keletas žmonių, tai
asmeninė tragedija artimiesiems, bet apskritai tai visiškai
nereikšmingas įvykis. Jei pažiūrėtume į statistiką,
pamatytume, kad kai kuriais metais Vakarų pasaulyje nuo teroristų
žūva vos keletas žmonių. Kalbėti, kad terorizmas yra didžiausia
grėsmė Vakarų pasauliui, yra visiška nesąmonė. Vakaruose
tikimybė žūti nutrenktam žaibo yra dešimt kartų didesnė nei
per teroristinį išpuolį, o tikimybė žūti buitinio konflikto
metu yra kelis šimtus kartų didesnė. Ta prasme Europos saugumui
didesnę grėsmę kelią jūsų virtuvėje esantis peilis arba jūsų
kaimynas nei teroristai.
Esu įsitikinęs, kad
turint omenyje dabartinę isteriją iki metų pabaigos per teroro
aktus Europoje žus daugiau musulmonų nei „mūsiškių“.
Taikiniai gali būti mečetės, barzdoti vyrai ir moterys su
skaromis. Tiesa, tie aktai greičiausiai nebus laikomi
teroristiniais, o tiesiog kriminaliniais. Pvz., Breivikas yra
tipiškas teroristas, bet masinėje sąmonėje jis labiau suvokiamas
kaip išprotėjęs žudikas, jo ideologija
mums visai neįdomi. Kažkaip sunkiai eina
įsivaizduoti, kad teroristas gali būti ne musulmonas.
Klausimas, ar galima užkirsti kelią pavieniams
teroristiniams išpuoliams? Deja, ne. Jei įvykdyti masines žmonių
žudynes užtenka dviejų kalašnikovų, užkirsti kelią tam
praktiškai neįmanoma.
Civilizacijų konfliktas
Vienas veikėjas išpopuliarino šią idėją ir
ji baisiausiai visiems patiko. Kaip tik baigėsi šaltasis karas ir
Vakarų pasaulis prarado ideologinį priešą, o be priešų
politikams gyventi labai neįdomu. Buvo išrastas labai
patogus ideologinis priešas - islamas. Bet pažiūrėkim į faktus:
1) per du šimtus metų nuo Napoleono laikų nė viena islamo
valstybė tiesiogiai nebuvo agresorė kokios nors Vakarų šalies
atžvilgiu, nors per tą laiką beveik visos islamo valstybės buvo
užgrobtos ir kolonizuotos;
2) nė viena islamo valstybė nėra akivaizdžiai priešiškai
nusiteikusi Vakarų atžvilgiu ir neturi tikslo kažką užkariauti;
pačios baisiausios islamiškos valstybės yra Amerikos sąjungininkės
ir džiaugiasi jos teikiama parama;
3) konkrečiai mūsų priešai yra barzdoti šventikai su Koranu
rankose;
4) pasiskaičiuokim kiek žmonių žuvo vienoje ir kitoje pusėje nuo
2000 m. Geriausiu atveju santykis 1:100. Toks santykis būtų be galo
didelis. Tikriausiai yra 1:1000. Per Amerikos karus Irake,
Afganistane žuvo milijonas žmonių. Tiesa, visi tie žmonės yra
tik skaičiukai ant popieriaus. Visi iki vieno žuvę Vakarų kariai
yra suskaičiuoti, bet irakiečių ir afganų niekas neskaičiuoja.
Mums jie visi yra beveidžiai.
Atsižvelgiant į viską, pamąstykime, koks čia konfliktas? Būkim
biedni bet teisingi: Vakarų pasaulis yra kaip mafijos bosas, o jo
priešas yra vaikigalis. Mafijos bosas naktį susapnavo, kad
vaikigalis išsidrožė „ragatkę“ ir dabar ruošiasi jį
nugalabyti. Štai kaip metaforiškai atrodo „civilizacijų
konfliktas“ ir islamo grėsmė. Negi jūs manote, kad tam tikros
fanatikų gaujos gali atsilaikyti prieš organizuotą jėgą –
valstybę su naikintuvais ir visa moderniąja ginkluote, įskaitant
atominį ginklą?
Iš kur atsiranda tokie straipsnių pavadinimai:
„Kaip islamistai žudo Europą“? Aš įsivaizduoju panašų
straipsnį kur nors Pakistane „Kaip kryžiuočiai žudo Aziją“.
Yra pagrindo taip rašyti. Ten vienas bepilotis lėktuviukas neseniai
paleido bombą į vestuves. Tai tik vienas iš daugelio epizodų.
Amerikiečiai tokiais atvejais galvas krapšto ir sako: „nu gal ir
nepataikėm, sorry, vyrai, kitą kartą būsim taiklesni“. Jei tarp
svečių yra nors vienas negeras žmogus, tai toks šūvis laikomas
pasisekusiu. Kiek žmonių ten žuvo, nelabai kas ir gilinasi.
Kažkaip nepatogu. Aš asmeniškai žinau, kad Prancūzijoje žuvo
12, man to ir užtenka.
Kas yra islamas?
Islamas yra religija. Nei daugiau ne mažiau. Jis turi formą ir
turinį. Krikščionybė turi tik formą, o turinio nebeturi.
Musulmonai tiki. Mes netikim. Kai žmonės tiki, vardan religijos jie
gali padaryti daug gero ir daug blogo. Islamo vardu buvo atlikti
didžiuliai žygdarbiai, jis kardinaliai pakeitė žmonių mąstymą.
Kai tiki, kad yra pomirtinis gyvenimas, viskas kitaip pradeda
atrodyti. Koranas yra minčių rinkinys: jame yra ir gerų minčių
ir blogų, bet kiekvienoje religijoje galima rasti įkvėpimo ir
geriems ir blogiems darbams.
Kai žmogus tiki, kai kurie dalykai jam yra
šventi. Logikos čia nereikia ieškoti, nes jokia religija neatlaiko
logikos testo. Musulmonai apskritai nevaizduoja žmogaus mene.
Žmogaus vaizdavimas laikomas Dievo prerogatyva. Vaizduoti pranašą
nuogą tikinčiam žmogui švelniai tariant yra didelis netaktas.
Žemiau nėra kur. Sunku pateikti kokią analogiją žmonėms,
kuriems mažai kas yra šventa, bet kažkas panašaus būtų
pavaizdavus Mergelę Mariją kokioje nepadorioje scenelėje. Charlie
buvo nupiešusi šv. Trejybę, bet tai tiokia abstraktybė, kad
neatsirado jos gynėjų.
Visai kas kita būtų Mergelė Marija. Ji ir motinos simbolis. Tai
rodo, kad ir pas mus dar yra kažkokios ribos. Beje, jokiam
musulmonui nešaus į galvą mintis tyčiotis iš mūsų religinių
simbolių. Nors ir sunku patikėti, bet Jėzus (Isa) islame laikomas
vienu didžiųjų pranašų, o Marija irgi
yra gerbiama.
Koraną rasi garbingiausioje vietoje kiekvienuose
musulmono namuose. Kiekvienas Korano egzempliorius yra šventas. Mums
tai be galo kvailas dalykas šiais laikais, kai gali nueiti ir gauti
nemokamai naują egzempliorių. Bet pas mus juk namuose nėra nė
vienos šventos knygos. Jei Biblija nėra šventa, tai kokia kita
knyga gali ją pakeisti?
Visa tai yra simboliai. Joks skaičius sudegintų
Korano egzempliorių negali padaryti jokios žalos Islamui ar pačiam
Koranui. Net jei sudegintume visus Korano
egzempliurius ir ištrintume visas
elektronines jo versijas, nepadarytume jokios žalos islamui, nes yra
šimtai tūkstančių žmonių, kurie jį moka mintinai: kiekvieną
raidę, kiekvieną simbolį, net ir tą, kuris, mūsų manymu, neturi
jokios reikšmės. Bet net ir pigiausias Korano egzempliorius yra
simbolis, o su simboliais reikia elgtis pagarbiai.
Žodžio ir išraiškos laisvės ribos
Jos tikrai yra. Tie kurie mano, kad galima juoktis
ir tyčiotis iš bet kokių simbolių, gali pabandyti sukarpyti
Lietuvos vėliavą ir dalinti visiems prie viešo tualeto.
Nesiūlyčiau to daryti niekam, net ir pačiam Užkalniui, nes, man
atrodo, už tai BK straipsnis yra numatytas. Klausimas kyla, kodėl
daugiau nei milijardo žmonių simboliai nieko nereiškia, o mūsų
kai kurie simboliai visgi kažką reiškia? Ar tikrai jau išsemtos
visos galimybės šaipytis iš savęs pačių, iš savo simbolių?
Baigiamosios mintys
Pabaigai trumpas reziumė.
Teroristai tautybės ir religijos neturi. Šiuo atveju taip jau
atsitiko, kad jie musulmonai islamistai. Jų nemėgsta ir bijo daug
kur. Visos islamo valstybės gali būti islamistų taikiniais. Tai,
ką padarė teroristai Paryžiuje, mielai padarytų ir Saudo
Arabijoje, JAE, Egipte ar kitur.
Kiekvieną dieną nuo teroristų išpuolių žuvą dešimtys žmonių
Irake, Pakistane, Afganistane, Nigerijoje.
Užjaučiu žuvusiuosius ir jokiu būdu jų
nekaltinu. Je suis Charlie
dėl to, kad jie buvo nužudyti, bet je
suis pas Charlie, kiek tai susiję su
neribota žodžio laisve. Priimu pasaulį ne supaprastintą su
„geriečiais“ ir „blogiečiais“, o kur kas kaip sudėtingesnį
reiškinį.
Nesu musulmonas, noriu ir toliau būti formaliai nepraktikuojančiu
kataliku, nes tai patogiausia religija.
Liūdna dėl to, kad bandoma sukelti kažkokią
isteriją. Pamąstyti yra apie ką, bet panikos tikrai nereikia.
Panika yra tai, ko nori teroristai. Dar liūdna dėl to, kad toli
einančias išvadas apie musulmonų blogybes, karingą islamą,
ksenofiliją ir pan. rašo žmonės, kurie realiai mažai ką
supranta apie islamą ir terorizmą, o savo kalbomis bando visus
nuteikti prieš musulmonus.
