Edward W. Said straipsnis "Arabų kalba: Rolls Royce ir Volkswagenas"

Prieš skrydį į Egiptą oro uoste pastebėjau "Le Monde deplomatique", skirtą arabų revoliucijoms (Comprendre le reveil arabe). Nutariau jį nusiprkti ir paskaityti lėktuve. Žurnale radau žymaus litetarūrologo  ir orientalisto  Edward Wadie Said (1935-2003) straipsnį "Arabų kalba: Rolls Royce ir Volkswagenas". E. W. Said lietuvių skaitytojams žinomas kaip veikalo "Orientalizmas" autorius. Kiek man pavyko išsiaiškinti internete, šis straipsnis yra perdirbtas E. Said straipsnis "Living in Arabic" (A Quarterly Review, 21 (4), 2002). Angliškas tekstas yra ilgesnis ir išsamesnis, bet aš jums pateikiu "Le Monde diplomatique" paskebto straipsnio vertimą:

Arabų kalba: Rolls Royce ir Volkswagenas  

Kalba yra tautų tapatybės ir jų pasipriešinimo kolonijinėms užmačioms pagrindas. Tačiau arabų kalba pasižymi tuo, kad ji yra "padalinta" tarp klasikinės kalbos ir nacionalinių dialektų, kurių atstovai kartais nesupranta vienas kito. Ar šis dualizmas gali būti turtingumo ir stiprybės šaltinis?

Kaip reikia kalbėti ir rašyti arabiškai? Klausimas yra sudėtingas ypač dėl to, kad jis priklauso nuo ideologinių veiksnių, kurie yra visiškai nesusiję su pačių arabų išgyventa šios kalbos praeitimi. Aš nežinau, iš kur idėja, kad arabų kalba daugiausia išreiškiamas baisus ir nesuprantamas smurtas, tačiau akivaizdu, kad visi tie nusikaltėliai su tiurbanais, pasirodę iš Holivudo ekranų 5 ir 6 dešimtmečiuose  ir kalbantys su savo aukomis piktu sadistiško pasitenkinimo pilnu tonu, atsirado ne šiaip sau. Vėliau prie to prisidėjo Jungtinių Valstijų žiniasklaidos skiriamas dėmesys terorizmui, kuris, panašu, apibendrina viską, kas susiję su arabais.

Tačiau arabų litertūroje retorikos ir iškalbos tradicijos siekia tūkstantį metų: Bagdado rašytojai toie kaip Al-Džahiz ir Al-Džurdžanis sukūrė neįsivaizduojamai sudėtingas ir stebėtinai modernias sistemas, leidžiančias suprasti retoriką, iškalbą ir metaforas. Jų darbai remiasi ne buitine, o klasikine rašytine arabų kalba. Pastarojoje kalboje dominuoka Koranas, kuris yra šaltinis ir modelis viso to, kas pasirodė po jo lingvistikos srityje.

Leiskite man paaiškinti šį dalyką, kuris mažai žinomas šiuolaikinių Europos kalbų, kuriose šnekamosios ir literatūrinės kalbos variantai sutampa, ir kuriose Šventasis raštas visiškai prarado verbalinį autoritetą, vartotojams. Visi arabai vartoja šnekamąjį dialektą, kuris labai skiriasi įvairiuose regionuose ir šalyse. Aš užaugau šeimoje, kurioje šnekamoji kalba buvo mišinys tos kalbos, kuria kalbėta Palestinoje, Libane ir Sirijoje: šiuose trijuose dialektuose buvo pakankamai skirtumų, kad būtų galima atskirti, pavyzdžiui, Jeruzalės gyventoją nuo Beiruto ar Damasko gyventojo, tačiau visi trys galėjo bendrauti be didelių pastangų.

Kadangi aš lankiau mokyklą Kaire ir praleidau jame didžiąją dalį jaunystės, aš laisvai kalbėjau Egipto dialektu, kuris yra daug greitesnis ir elegantiškesnis nei visi kiti, kuriais buvo kalbama mano šeimoje. Be to, Egipto dialektas buvo labiau paplitęs: beveik visi arabiški filmai, radijo vaidinimai, vėliau televizijos serialai buvo pagaminti Egipte, todėl jų idioma tapo žinoma visiems arabų pasaulio gyventojams.

Naftos bumo laikotarpiu 8 ir 9 dešimtmečiais televizijos filmai pradėti gaminti kitose šalyse, šį kartą jau klasikine arabų kalba. Šios kostiuminės, pilnos patoso ir sunkios dramos turėjo patenkinti musulmonų (ir atgyvenusių paprastai labiau puritoniškų pažiūrų katalikų), kuriuos atstūmė Kairo filmų tuščiažodžiavimas, skonį. Tačiau mums jie atrodė beviltiškai nuobodūs. Net ir atmestinai susuktas egiptietiškas musalsal (serialas) mums daug labiau patiko nei geriausia drama klasikine kalba.

Bet kuriuo atveju iš visų dialektų tik egiptiečių dialektas paplito. Pavyzdžiui, man būtų be galo sunku suprasti alžyrietį, nes skirtumas tarp Mašreko ir Maghrebo dialektų yra didžiulis. Taip pat sunku būtų suprasti irakietį ar net žmogų, kalbantį su stipriu Įlankos akcentu. Dėl šios priežasties radijo ar televizijos laidose yra naudojamas modifikuotas ir moderinizuotas klasikinės kalbos variantas, kuris gali būti suprantamas visame Arabų pasaulyje nuo Įlankos iki Maroko, nesvarbu, ar tai būtų debatai, dokumentinis filmas, susitikimas, seminaras, pamokslas mečetėje, kalba nacionalistų susirinkime, ar tiesiog eilinis susitikimas tarp labai skirtingai kalbančių piliečių.

Panašiai kaip lotynų kalba Europos dialektų atžvilgiu, vartota dar prieš šimtmetį, klasikinė arabų kalba egzistavo ir buvo gyvybinga kaip bendra rašto kalba, nepaisant didžiulių turtų visų šnekamų dialektų, iš kurių nė vienas, išskyrus egiptiečių, neperžengė  šalies, kurioje jis vartojamas, teritorijos ribų. Be to, kitaip nei klasikinėje kalboje, nėra gausios literatūros šiais šnekamais dialektais.

Net ir vadinamieji "regioniniai" rašytojai yra linkę naudoti šiuolaikinę klasikinę kalbą ir tik tam tikrais atvejais pasinaudoja dialektu. Praktiškai išsilavinęs žmogus iš tikrųjų naudoja dvi labai skirtingas kalbas. Pavyzdžiui, su laikraščio ar televizijos žurnalistu  kalbatės dialektu, o paskui staiga, kai pokalbis pradedamas įrašinėti, jūs iš karto pereinate į klasikinę kalbą, kuri savo esme yra labiau formali ir mandagi.

"Kaip Venera ji gimė tobulai graži ir nepaisydama istorijos peripetijų ir laiko poveikio, išsaugojo tą grožį"

Be abejo, tarp abiejų idiomų yra ryšys: raidės dažnai yra tapačios, žodžių tvarka taip pat. Tačiau žodžiai ir tarimas skiriasi: klasikinėje arabų kalboje, norminėje kalbos versijoje, nėra jokio regioninio ar lokalinio dialekto pėdsakų ir ji iškyla kaip garsinis, kruopščiai moduliuotas, išvystytas ir nepaprastai lankstus instrumentas, kurio formulės leidžia pasiekti didelio kalbos grožio. Teisingai vartojamai klasikinei arabų kalbai niekas negali prilygti išraiškos tikslumu ir stebėtina sistema, kurioje atskirų raidžių variacijos žodyje (ypač galūnėse) leidžia išreikšti skirtingus dalykus.

Tai kalba, kuriai nėra lygių pagal jos vaidmenį arabų kultūrai: kaip teigė Jaroslav Stetkevych, kuris arabų kalbai skyrė geriausią šiuolaikinę knygą (Reorientation. Arabic and Persian Poetry, 1994),

"kaip Venera ji gimė tobulai graži ir nepaisydama istorijos peripetijų ir laiko poveikio, išsaugojo tą grožį". Vakarų studentui "arabų kalba tai beveik matematinio pobūdžio atrakcija su tobula trijų šaknies priebalsių sistema, pridėjimo būdu gaunamomis veiksmažodžio formomis, kurios turi bazinę reikšmę, griežtu veiksmažodinio daiktavardžio ir dalyvio sudarymu. Viskas yra aišku, logiška, sistemiška ir abstraktu". Jos rašytinė forma taip pat yra pasigėrėjimo verta. Tai paaiškina svarbų ir nuolatinį kaligrafijos, kuri yra be galo sudėtingas kombinacijos menas, artimesnis ornamentikai ir arabeskai nei prasminiam diskursui, vaidmenį.

Pirmosiomis 2001 m. karo Afganistane dienomis palydoviniame Al-Džaziros kanale vyko pokalbiai ir buvo rodomi reportažai, kurių nebuvo galima rasti jokioje Amerikos žiniasklaidos priemonėje. Nekreipiant dėmesio į patį laidų turinį, keista buvo tai, kad nepaisant nagrinėtų klausimų sudėtingumo visi sunkiausias problemas sprendę laidų dalyviai, įskaitant ir labiausiai atstumiančius, net ir patį Osamą bin Ladeną, pasižymėjo gera iškalba. Bin Ladenas kalbėjo švelniu balsu, nesiblaškydamas ir nedarydamas jokių klaidų, o tai, be abejo, didino jo įtaką. Tas pats tik mažesniu mastu pasakytina apie ne arabus, kaip antai afganus Burhanuddiną Rabbani ir Gulbuddiną Hekmatjarą, kurie nemokėdami arabų dialektų, stebėtinai gerai kalbėjo klasikine kalba.

Žinoma, tai, ką mes vadiname šiuolaikine literatūrine (arba klasikine) kalba  nėra visiškai ta pati kalba, kuria prieš keturiolika šimtmečių buvo parašytas Koranas. Nors Šventoji knyga lieka išsamiai studijuojamu tekstu, jos kalba atrodo senovinė, netgi empatiška, taigi nenaudotina kasdieniniame gyvenime. Palyginus su šiuolaikine proza, ji labiau panaši į garsinę poeziją.

Šiuolaikinė klasikinė arabų kalba yra modernizacijos proceso, prasidėjusio paskutiais 19 a. šimtmečiais, nahda arba atgimimo laikotarpiu, rezultatas. Šį darbą atliko grupė vyrų iš Sirijos, Libano, Palestinos ir Egipto (tarp kurių buvo daug krikščionių). Modifikuodami ir kažkiek supaprastindami 7 a.  siekiančio originalo sintaksę  jie bendrai pradėjo transformuoti  arabų kalbą, pasinaudodami arabizacijos metodu (isti3arab): reikėjo sukurti tokius žodžius, kaip, pavyzdžiui, "traukinys", "bendrovė", "demokratija" ar "socializmas", kurie, be abejo, neegzistavo klasikinės kalbos laikotarpiu. Kaip? Semiant didžiulius kalbos klodus pasindaudojant techniniu gramatiniu al-qijas arba analogijos,  metodu. Šie asmenys sukūrė visiškai naują žodyną, kuris šiuo metu sudaro apie 60 proc. klasikinės kalbos žodžių. Nahda leido išsilaisvinti nuo religinių tekstų ir neteisėtai pradėti naująjį sekuliarizmą, kuris pradėjo reikštis arabų kalbose ir raštijoje.

Arabų kalbos gramatika yra tokia išvystyta ir žavinti savo logika, kad vyresni mokiniai ją mokosi lengviau, nes jie gali įvertinti jos logikos subtilybes. Kaip nekeista, geriausios arabų kalbos studijos yra siūlomos ne arabams skirtuose kalbos institutuose Egipte, Tunise, Sirijoje ir Vermonte.

Kai 1967 m. karas tarp arabų šalių ir Izraelio paskatino mane įsitraukti per atstumą į politiką, mane ypač suglumino vienas dalykas. Politika nebuvo vykdoma 3amiya arba plačiųjų masių kalba, kaip yra vadinami arabų dialektai, bet dažniausiai griežta ir formalia fusha, t. y. klasikine kalba. Aš greitai supratau, kad politikos analizė per susitikimus ir susirinkimus pateikiama tiokia forma, kad ji atrodytų gilesnė nei ji iš tikrųjų yra. Mano didžiam nusivylimui aš supratau, kad ypač marksistų  ir to laikotarpio išsivadavimo judėjimų žargono abstakcijos: klasių, materlialinių interesų, kapitalo ir darbininkų judėjimo apibrėžimai buvo arabizuoti ir visi šie monologai buvo skirti ne paprastiems žmonėms, o kitiems pažangiems kovotojams.

Privačiuose pokalbiuose liaudies vadai tokie, kaip Jasiras Arafatas ir Gamalis Abdu An-Naseras, su kuriais man teko palaikyti ryšius, daug geriau kalbėjo dialektu nei marksistai, kurie buvo geriau išsilavinę nei šie du lyderiai. Naseras, pavyzdžiui, savo pasekėjų masėms kalbėjo Egipto dialektu, naudodamas garsines fushos frazes. Turint omenyje tai, kad arabų iškalba labai daug priklauso nuo dramatiško kalbėjimo būdo, Arafatas turėjo žemesnio nei vidutinio lygio oratoriaus reputaciją: jo tarimo klaidos, blaškymasis ir nevykę perfrazavimai išsilavinusio žmogaus ausiai atrodė panašūs į dramblio pasivaikščiojimą porceliano parduotuvėje.

Geriausius prozos kūrnius parašė romanistai, kaip antai Elias Khūri ar Gamalis al-Ghitani ar poetai, kaip antai Adonis ar Mahmoud Darviš

Kairo Al-Azharo universitetas yra viena iš seniausių aukštojo mokslo institucijų pasaulyje. Jis taip pat yra islamo ortodoksijos tvirtovė, nes jos rektorius yra aukščiausia Egipto sunitų religinė valdžia. Be to, Al-Azhare daugiausiai, bet ne išimtinai, mokoma islamo, kurio centre yra Koranas bei visa tai, kas yra neatsiejama nuo jo - aiškinimo metodai, jurisprudencija, hadithai, arabų kalba ir gramatika.

Taigi klasikinės kalbos mokėjimu yra grindžiamas pats islamiškas mokslas Al-Azhare pačių arabų ir kitų musulmonų atžvilgiu. Kadangi musulmonai laiko Koraną įsikūnijusiu Dievo žodžiu, "nuleistu" (munzal) per daugelį apreiškimų per Muchamedą. Vadinasi, Korano kalba yra šventa; joje yra privalomos taisyklės ir paradigmos, taikomos asmenims, kurie jį naudoja, nors kaip bebūtų keista, jie pagal doktriną (i3džaz) negali jo imituoti.

Prieš šešiasdešimt metų būdavo klausomasi oratorių ir be perstojo buvo komentuojamos jų kalbos klaidos bei tai, ką jie sakė. Kai aš prieš kelis dešimtmečius Kaire pirmą kartą viešai kalbėjau arabiškai, kai baigiau, prie manęs priėjo vienas iš mano jaunesnių giminaičių ir man pasakė, kad jis yra labai nusivylęs, kad aš nebuvau labiau iškalbingas. "Bet jūs supratote, ką aš sakiau", - paklausiau aš pretenzingu balsu, nes man svarbiausia buvo, kad aš būčiau suprastas tam tikrais sudėtingais politiniais ir filosofiniais klausimais. "O taip, žinoma", atsakė jis su nepasitenkinimu, "jokių problemų, bet jūs nebuvote pakankamai iškalbus ar oratoriškas." Šis priekaištas dar mane persekioja, kai aš kalbu viešai. Aš negaliu transformuotis į iškalbingą oratorių. Aš painioju dialekto ir klasikinės kalbos idiomas pragmatiniais tikslais. Kaip kartą man buvo padaryta draugiška pastaba, aš esu panašus į žmogų, kuris turi Roll Royce, bet labiau mėgsta važinėtis su Volkswagenu.

Tik per paskutinius dešimt penkiolika metų aš supratau, kad geriausią, švariausią, taikliausią prozą arabų kalba, kurią esu kada nors skaitęs ar girdėjęs, parašė romanistai (ne kritikai), kaip antai Elias Khūri ar Gamalis al-Ghitani ar du mūsų didžiausi poetai, kaip antai Adonis ar Mahmoud Darviš: abu savo odėse pasiekė tokias poetines aukštumas, kurios didžiules audotorijas priveda iki ekstazės.

Jiems proza yra aštrus kaip skustuvas aristoteliškas instrumentas. Jų kalbos mokėjimas yra toks didžiulis ir natūralus, o talentas toks galingas, kad jie gali būti vienu metu ir iškalbingi, ir aiškūs be papildomų žodžių, varginančios žodžių gausos ar tuščio turinio. Bet man, žmogui, kuris mokėsi ne nacionalinėje arabų, o "kolonijinėje" švietimo sistemoje, reikia sąmoningų pastangų, kad galėčiau teisingai ir aiškiai sudėlioti  sakinį  klasikine arabų kalba, ir deja, turiu pripažinti rezultatas ne visada yra įtikinanatis elegancijos prasme.

Straipsnio pabaiga

Arabų kalbos kursai Egipte

Prieš kelias dienas grįžau iš Egipto. Aleksandrijoje institute Qortoba mokiausi arabų kalbos. Arabų kalbos kursų pasiūla Egipte yra tikrai didelė. Aš specialiai pasirinkau Aleksandriją dėl geresnio oro palyginti su Kairu. Vienas iš argumentų pasirinkti būtent šį institutą buvo jų kaina - 4,5 euro už valandą.

Bendravimas su administracija - šiek tiek apie arabų mentalitetą

Administratoriui parašiau gal kokį 20 laiškų: derinom viską, prašiau pagalbos, patarimų ir pan., nusiunčiau gal 3 registracijos formas su nuotrauka. Po kažkiek laiko administratorius Tariqas vėl man rašo: atsiųsk registracijos formą. Aišku per tą laiką vyko revoliucija ir mano atvejis nebuvo pats svarbiausias.

Nusprendžiau mokytis 5 valandas per dieną Egipto dialekto ir 2 valandas Fushos. Administracija bandė mane atkalbėti nuo tokio ketinimo, nes esą man bus per sunku.

Na, aišku atvažiavus suveikė man pažįstamas arabiškas mechanizmas: pasirodo vietinis administratorius Ahmed nelabai buvo girdėjęs, kad aš atvažiuosiu ir buvo neparinkęs nei dėstytojų, nei auditorijos. Pirmą rytą teko pradykinėti ir derėtis dėl kursų laiko. Ahmedas surado genialų sprendimą: pradėti mokytis 5 val. rytą, tik tada esą yra laisvos auditorijos. Aš bandžiau kaip galima mandagiau atmesti jo pasiūlymą. Paskui jis pasiūlė 7 val., aš ir tą pasiūlymą atmečiau. Sakau, juk galim mokytis pas mane bute, jei auditorijos yra užimtos. Ne, sako Ahmedas, mokytis bute negalima, nes neleidžia mums to taisyklės. Gerai, sakau, grąžinkit man sumokėtą avansą, aš greitai surasiu ką nors privačiai, kas mane pamokytų. Bet nugalėjo sveikas protas, man buvo padaryta išimtis ir leista mokytis bute. Argumentas jų toks visai rimtas - būdamas vienas su dėstytoju aš galiu susitarti su juo dėl privačių paskaitų ir nesimokyti institute - bet man net mintis nekilo mokytis daugiau nei 7 valandas per dieną. Beje, gera žinia mums visiems, - pas juos valanda tai astronominė valanda praktiškai be pertraukų. Pertraukas aš pats susiorganizuodavau.  Vykstant kursams pagrindinis Ahmed rūpestis buvo finansiniai reikalai: iš manęs jis turėjo išmušti likusius apie 50 eurų, o aš kažkaip neskubėjau jų mokėti.

Kursų klausytojai

Institute studentų beveik nebuvo. Auditorijos užimtos buvo dėl to, kad jų gal tik 4 ir tėra visame institute, o studentai lankė individualias pamokas. 4 žmonės ir visos auditorijos užimtos. Revoliucija sujaukė visus planus. Beje kusrų lankytojai daugiausia musulmonai - arba natūralūs, arba atsivertėliai - keletas iš Rusijos, pora australų, malajas, pakistanietis, indas. Institutas releginės pakraipos, nes kaip ten bebūtų masę klientūros sudaro žmonės, kurie mokosi arabų religiniais tikslais. Patys arabai sunkiai suvokia, kad arabų galima mokytis ne religiniais tikslais.

Egipto arabų paskaitos su Muhamed Farag

Muhamed 33 metų pamaldus musulmonas, baigęs Azharo universitetą, linksmas bajeristas. Mokėmės mes iš jų šviestos knygos. Pradėjom nuo pat pradžių knygos. Iš pradžių dėl to šiek tiek ir įsižeidžiau, nes mokant fushą daugelis dalykų yra elementarūs, be to, ir Egipto arabų kalboje nesu visiškas naujokas: jau pusę metų jos mokausi, turėjau 30 valandų paskaitų su dėstytoju, klausausi įrašų ir pan. Na bet, sakau, pakentėsiu, pažiūrėsim kas bus toliau. Muhamedas, kuris mokėsi Azhare, visgi elgėsi labai pagarbiai su Egipto 3amiya (3amiya - dialektas). Jo tikslas buvo mane išmokyti gerai tarti. Jis mane vis taisydavo: "dii fusha. Ana mish 3ayiz fusha", "dii shamii" (tai fusha, aš nenoriu fushos, tai Shamo (Mašreqo) dialektas). Galų gale aš supratau, kad jis teisus. Juk jei aš mokausi egiptiečių kalbą, aš turiu ir kalbėti kaip egiptiečiai. Uždavinys nėra lengvas, nes egiptiečių kalboje kirtis yra pastovus ant prieš paskutinio skiemens, balsiai varijuoja lyginant su fusha. Tokių dalykų negalima ignoruoti. Na, pavyzdys labai paprastas: radikalai FHM reiškia "suprasti", fushoje yra "fahima" (jis suprato), o egiptiečių kalboje "fihim", bet parašyta iš esmės taip pat, juk balsių arabai nerašo. Skaitai tekstą ir gali vietom pagalvoti, kad tai fusha, bet vienur balsiai kitokie, suliejami veiksmažodžiai su įvardžiais ir pan. Egiptiečio ausiai visi tokie išsikiškimai yra nei šis, nei tas. Tokia kalba, kokias aš kalbu, iš esmės niekas nekalba: tai nei fusha, nei egiptiečių kalba. Žodžiu, mes šlifuodavom tas pačias frazes šimtus kartų. Daug ką daro automatizmas: neiginys "la" (ne) fushoje yra vienas ilgas a, o dialekte "la-a" (panašiai kaip lietuviškai sakom ne-e). Man visada išeidavo "la". Su visais tokiais mažais dalykais reikia elgtis pagarbiai. Kuo kalba tolimesnė mums, tuo sunkiau pagauti teisingą tarimą. Pvz. arabai lietuvių kalboje irgi nejaučia skirtumo tarp tarimo "darau" ir "dariau". Tas skirtumas jiems toks mažas, kad jie jo nepagauna. Ateina į Maximą arabas ir klausia: "ar čia kauliena"? Ne, sako jam, čia mėsa be kaulo. Būtų įdomu užsidėti arabo ausis ir pajusti tas tarimo klaidas. Deja, savo tarimo klaidų pajusti niekas negali. Mano pagarba Muhamedui, kad jis taip nuoširdžiai bandė padaryti mane egiptiečiu, ir kas svarbiausia iš jo nebuvo girdėti jokios nepagarbos 3amiyai.

Fushos paskaitos su Muhamed Maqlad

Su kitu Muhamedu mokėmės fushos: perskaitėm jų laikinąją konstituciją, partijų įstatymą, pakalbėjom apie revoliuciją, Egipto ateitį ir praeitį, paskaitėm laikraščius. Per pirmąją paskaitą uždaviau jam tokį klastingą klausimą apie fushos ateitį. Ne, Muhamedas labai optimistiškai nusiteikęs. Sako, atvirkščiai, su revoliucija fushos perspektyvos tapo tik šviesesnės. Žmonės šūkius skandavo fusha, kūrė eilėraščius fusha ir juos visi išmoko. Visas Egiptas skandavo šūkį: "al-š3ab juryd isqat al-nitham" (tauta nori režimo nuvertimo). Tuos eilėraščius turiu ir esant progai įdėsiu į blogą. Muhamedui teko paaiškinti, kad nekreiptų dėmesio į mano kalbos netikslumus. Aš paaiškinau jam, kad nežadu skaityti pamokslų mečetėje ir noriu kalbėti paprastų žmonių, o ne šeihų ir imamų literatūrine kalba. Muhamedas mano kalbą pavadino "fusha al-šari3" (gatvės fusha). Priėmiau tai kaip komplimentą. Vėliau skaitydamas įstatymus ir poeziją bandžiau tarti viską su visom galūnėm iš pagarbos menui ir įstatymui.

Egipto dialektas - عايز الفسحة بالعربية

Tai didžiausias arabų kalbos dialektas, suprantamas visame arabų pasaulyje dėl masinės kultūros įtakos. Skirtumas tarp fushos ir egiptiečių kalbos yra kaip tarp rusų ir lenkų. Jei nesi turėjęs visiškai reikalų su lenkų, vargiai ką suprasi remdamasis vien rusų kalba arba suprasi nevisai tiksliai. Bet jei pradedi gilintis į kalbą, pamatai, kad tarp jų yra daug panašumų. Skirtumai yra žodyne, kalbos struktūroje, tarime. Jei panagrinėsime žodyną, pamatysim daug "netikrų draugų". Pavyzdžiui, mano arabiškai užrašytas sakinyje (3yiz il-fusha bil-arabiya) kalba visiškai neina apie arabų kalbą, ar literatūrinę arabų kalbą (fusha). Tas sakinys reiškia "aš noriu keliauti su automobiliu". 3arabiya reiškia automobilį, o fusha reiškia kelionę (tiesa,  pastarojo žodžio rašyba skiriasi, bet fonetiškai bent mums skirtumas yra labai mažas). Tokių netikrų draugų yra daug, be to, daug žodžių yra įvairios užsienietiškos kilmės (farsi, turkų, anglų, prancūzų, italų). Dialektas yra tuo geras dalykas, kad jokia kalbos komisija nieko nereglamentuoja. Kalboje daug angliškų žodžių, kurie litertūrinėje kalboje buvo suarabinti. Egiptiečių kalboje likę otomaniški kreipiniai: baša (paša), bej, efendi. Taip pat naudojami įvairūs kiti: usta (iš it. kalbos), rays, ustaz, hag ir t. t. Kievienas kreipinys reiškia tam tikrą mandagumo ir ryšio su žmogum, į kurį kreipiamasi, laipsnį. Tai iš principo nėra būdinga fushai. 

Gera žinia mums yra tai, kad egiptiečių kalboje tarimas mums daug paprastesnis: nėra visų tarpdantinių priebalsių (ث pavirsta į s arba t; ذ - į z arba d; ظ - į z; ض - į d) hamzos, dvibalsių. ق pavirsta į nieką (jos tiesiog nebelieka, lieka tik po jo einantis balsis). Į kokį garsą keisis šie garsai priklauso nuo kelių veiksnių. Pirma, nuo to, kokį kalbos lygį pasirenka kalbėtojas. Antra, gali priklausyti nuo to, ar žmogus yra sėslios ar klajokliškos kilmės (bendras visų arabų dialektų bruožas: miestiško tipo visuomenėse nėra tarpdantinių garsų, gerklinės k (Egiptas, Mašrekas), klajokliško tipo visuomenėse yra (Įlankos šalys, Irakas)).

Kalbos lygiai

Skirstymas į kalbos lygius yra santykinis ir akivaizdu, kad nėra aiškių ribų tarp lygių, greičiau atvirkščiai - viskas yra persipynę ir persidengę. Skirstymų yra įvairių, bet aš kol kas pateikiu vieną žymaus arabų dialekto

El-Said Badawi lentelę: 

1. Fusha al-turath (paveldo fusha arba koraninė fusha arba klasikinė arabų kalba)

2. Fusha al-3asr (šiuolaikinė fusha arba šiuolaikinė literatūrinė arabų kalba (Modern Standard Arabic)

3. 3amiya al-muthaqafiin (išsilavinusių 3amiya)

4. 3amiya al-mutanawiriin (apšviestųjų 3amiya)

5. 3amiya al-umiyiin (neraštingųjų 3amiya)

Pirmieji du lygiai yra fushos lygiai, o paskutiniai trys - dialekto. Kiekvieno egiptiečio gimtoji kalba yra 4 arba 5 lygio, priklausomai nuo to, ar išsilavinę jo tėvai. 3 lygį vaikas pasiekia, jei lanko mokyklą. Pamokos mokyklose vyksta 3 arba 4 lygiu. Kuo einam aukščiau, tuo taip kalbančių žmonių skaičius mažėja.

Vėliau praplėsiu šią teoriją, o dabar paminėsiu keletą praktinių dalykų. Beveik visur užsienio universitetuose yra mokoma 1 lygio fushos. Aišku, mokėdamas aukštąją fushą, gali greitai nusileisti žemyn į 2 lygį. Gatvės fusha yra kažkur tarp 2 ir 3 lygio. Kodėl reikia mokytis dialekto? Todėl, kad tais aukštaisiais lygiais mažai kas kalba. Pavyzdžiui, Egipto televizijoje visos pokalbių laidos, išskyrus religines, vyksta 3 lygiu, kuris nesimokius dialekto, tikrai nėra suprantamas, nors ten daug žodžių iš fushos.  

Kalbiniai patyrimai

Egipte fusha beveik nekalbėjau. Gerai suvokiu fushos vietą ir kažkaip nebuvo situacijų, kur ji būtų tikusi. Žinau, kad kalbėdamas fusha būčiau pastatęs daugelį jų į keblią padėtį. Be to, man pačiam grynoji fusha, naudojama ne vietoje rėžia ausį. Jei, pavyzdžiui, būčiau dalyvavęs kokiam nors tarptautiniame renginyje, seminare konferencijoje, fusha būtų vietoje. Tai, kad niekas net nebandė su manim kalbėtis fusha, rodo, kad didėja atotrūkis (daugiausia psichologinis) tarp fushos ir 3amiyos. Šiaip paprastai jų suvokimu, jei užsienietis moka arabų, tai jis moka tik fusha. Niekas net nebandė prie manęs prisiderinti ir situacijose, kai aš ko nors nesuprasdavau, pasikelti į aukštesnį lygį. Kartais išgirsdavau tik keletą fushos žodžių, dažniausiai "sadyq" (draugas), sajjara (automobilis), ghurfa (kambarys). Buvau svečiuose ir visi žinojo, kad aš moku fushą, bet niekas nebandė su manim ja kalbėti. Be to, jie su užsieniečiais mažai turėję reikalų ir mažai kas bandė kalbėti suprantamiau, lėčiau ar aiškiau.

Mano noro mokytis Egipto dialekto niekas nesuprato. Kodėl? Apie tai rašiau straipsnyje apie mitus. Pasikartosiu: egiptiečių akimis tikroji kalba yra fusha, visi dialektai, įskaitant ir egiptiečių, yra arabų ir musulmonų sugedimo įrodymas. Kai kas dėl to net kaltina buvusį režimą. Apie arabų vienybę ir fushos sugrąžinimą į jos "tikrąją" vietą, svajoja beveik visi. Egiptiečiai suprastų, jei mokytumeisi egiptiečių gyvendamas Egipte, bet kam ją mokytis gyvenant užsienyje? Keistuoliai tie užsieniečiai.   Įsivaizduokit jūs atvažiuojat pas žymų kolekcionierių ir prašote jam parodyti paskutinių metų penktokų darbus. Aišku jis įsižeis, sakys "pas mane tokie lobiai sukrauti, o tu prašai tokių niekų".

Egipiečių kalbos mokymasis

Visi egiptiečiai pasiūlys vienintelį mokymosi būdą: eiti į gatvę ir bendrauti su žmonėm. Kito būdo jie nepripažįsta. Mokytis akademiniu būdu dialekto ("kuri nėra kalba")  yra akivaizdus vakarų sugedimo pavyzdys. Toks požiūris į dialektus yra fushos sakralumo rezultatas. Galite paskaityti apie sakralumą vieną straipsnelį, kuriame kalbama apie rumunų mokslininkę, kuri apie arabų kalbos sakralumą kalba kaip apie kažką naujo.  O gal greičiau Lietuvos žurnalistai taip tą suprato.

Aleksandrijoje bandžiau ieškoti dialekto žodynų ar knygų. Žodyno neradau. Buvau keliose didžiausiose knygynuose, bet jie atrodo gana keistai. Beveik visos knygos apie islamo religiją. Beveik nėra srities, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susijusi su Koranu. Knygų pavadinimai maždaug taokie: "Koranas ir matematika", "Pranašas ir gyvūnai", "Koranas ir astronomija" ir t. t. Tai tikslieji mokslai, o humanitariniuose, socialiniuose mokslas viskas išimtinai susiję su islamu. Aleksandrijoje nusiprkau anekdotų knygą. Nors ji buvo supakuota, įtariau, kad ji bus dialektu ir neapsirikau.

Knygų, straipsnių egipto dialektu galima rasti, bet bėda, kad dialektas yra nesunormintas ir vienoje knygoje bus parašyta vienaip, kitame kitaip. Skaityti bus sunku. Žemaitiškai parašytą tesktą aš irgi sunkiai skaitau, nors pats esu žemaitis. Ta anekdotų knyga yra tikras anekdotas. Joje visiškai nededami skyrybos ženklai. Vienas ištisas tekstas. Tokį tekstą tikrai nėra lengva skaityti.

Pradedantiesiems kartais vadovėliai būna surašyti lotyniškai. Kas moka fushą visgi patarčiau naudoti arabiškais rašmenimis parašytus vadovėlius. Tai padeda susieti dialekto žodį su fusha ir, pavyzdžiui, žinoti daiktavardžio giminę.

Kaire nusipirkau El-Said Badawi "A Dictionary of Egyptian Arabic". Neabejotinai tai geriausias pasaulyje egipto dialekto žodynas vien dėl savo apimties. Mačiau ir dar keletą žodynų, bet jie buvo gana paviršutiniški. Perkant žodyną atsitiko dar vienas keistas dalykas. Knygyno konsultanto paprašiau man jį surasti, nes neturėjau laiko pats ieškoti. Parodė jis man lentyną. Aiškiai parašytas pavadinimas. Konsultantas sako "čia ne dialekto žodynas". Sakau, tai kieno gi? "Fushos". Konsultantas du kartus atsivertė žodyną ir mane patikino, kad tai fushos žodynas. Kas jį galėjo suklaidinti? Greičiausiai čia suveikė kažkoks psichologinis veiksnys. Galbūt  tai yra tiesiog nesąmoningas dialekto neigimas.

Keletas praktinių patarimų ieškantiems arabų kalbos kursų užsienyje

Esu lankęs ne vienus arabų kalbos kursus užsienyje. Galiu kai ką patarti. Šalis nėra taip svarbu. Čia jau yra sentimentų klausimas - kuri arabų šalis jums labiausiai patinka. Nors arabų šalių yra daug, bet kai kurios iš jų atkrinta vien pagal pavadinimą (Irakas, Libija, Sudanas, Jemenas). Lieka Sirija, Jordanija, Libanas, Egiptas, Įlankos šalys ir Magrebas. Sirija šiuo metu atkrinta, bet šiaip ten viskas yra aukšto lygio ir pigu. Jordanija ir Libanas yra brangesnės šalys. Bet kokybė ten tikrai gera. Įlankos šalių nerekomenduočiau. Ten brangu, karšta ir daug ne arabų.  Dėl Maghrebo nieko negaliu pasakyti, nes neturiu patirties. Šiaip Tunisas yra giriamas kaip gera vieta arabų kursams.

Dėstytojas ir grupė yra laimės dalykas. Svarbu, kad būtų įvairūs kursų lankytojai, ne vien musulmonai ir ne vien iš Pakistano.

Nesiūlyčiau susidėti su kokiais nors tarpininkais, o ieškotis kalbos mokyklos patiems.